Narbutas kepurių padėjimą teismo liudijimuose aiškino kaip senovinį lietuvių liudijimo būdą su užkeikimu arba priesaika. Narbutas aprašė, kad išteisinimo priesaikoje kaltinamasis tardavo priesaikos žodžius ir į kepurę dėdavo piniginį užstatą.
Šaltinis yra senųjų teismų sprendimai, priimti tikrojoje Lietuvoje, besiremiantys skrutinijomis, arba tardymais, kurių metu liudytojai prisiekdavo; ten pasakyta: „Gerieji žmonės, verti pasitikėjimo, dėjo kepures (pokladali szapki)“. Tai buvo senovinis 17 17 Lieflandische Geschichte (1757 metų leidimas. - P. 32). II. 93 321 ## Puslapis 321 lietuvių liudijimo būdas su užkeikimu arba priesaika.
Šie paprasti žodžiai, kupini nuoširdaus išpažinimo ir ryžtingai raginantys pasitikėti, yra senųjų lietuvių būdo bruožas; jiems liudytojo sąžiningumas buvo ne žaislas. Jeigu priesaiką duodavo tam, kad kas nors būtų išteisintas, tai tas, kuris norėjo būti išteisintas, sakydavo priesaikos žodžius, o kaip užstatą duodavo tam tikrą pinigų sumą, pavyzdžiui, rublį grašiais; jeigu ieškinį pateikusi pusė sutikdavo su priesaikos žodžiais, tai yra su kepurės padavimu, priesaiką priimdavo, bet jai būtinai reikėjo sumokėti rublį grašiais, kurie buvo kepurėje. Kartais toji pusė, kuri norėjo būti išteisinta, pasišaukdavo ieškinį pateikusią pusę arba jos liudytojus ir paduodavo kepurę pirma įdėję rublį grašiais; jeigu priesaiką priimdavo, prie tų pinigų pridėdavo besibylinėjančių teisme arba jų liudytojų, o kartais ir visų iš karto kepures.