paprotys

Kepurės padėjimas teismo priesaikoje

2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas kepurių padėjimą teismo liudijimuose aiškino kaip senovinį lietuvių liudijimo būdą su užkeikimu arba priesaika.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 322

Šaltinis\nyra senųjų teismų sprendimai, priimti tikrojoje Lietuvoje, be\nsiremiantys skrutinijomis, arba tardymais, kurių metu liudy\ntojai prisiekdavo; ten pasakyta: „Gerieji žmonės, verti pasiti\nkėjimo, dėjo kepures (pokladali szapki)“. Tai buvo senovinis 17\n17 Lieflandische Geschichte (1757 metų leidimas. - P. 32).\nII. 93\n321\n\n## Puslapis 321\n\nlietuvių liudijimo būdas su užkeikimu arba priesaika.

t-002vidutinis

Narbutas aprašė, kad išteisinimo priesaikoje kaltinamasis tardavo priesaikos žodžius ir į kepurę dėdavo piniginį užstatą.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 321

Šie paprasti žodžiai, kupini nuoširdaus išpažinimo ir ryžtingai ra ginantys pasitikėti, yra senųjų lietuvių būdo bruožas; jiems liu dytojo sąžiningumas buvo ne žaislas. Jeigu priesaiką duodavo tam, kad kas nors būtų išteisintas, tai tas, kuris norėjo būti ištei sintas, sakydavo priesaikos žodžius, o kaip užstatą duodavo tam tikrą pinigų sumą, pavyzdžiui, rublį grašiais; jeigu ieškinį patei kusi pusė sutikdavo su priesaikos žodžiais, tai yra su kepurės padavimu, priesaiką priimdavo, bet jai būtinai reikėjo sumokėti rublį grašiais, kurie buvo kepurėje. Kartais toji pusė, kuri norėjo būti išteisinta, pasišaukdavo ieškinį pateikusią pusę arba jos liu dytojus ir paduodavo kepurę pirma įdėję rublį grašiais; jeigu prie saiką priimdavo, prie tų pinigų pridėdavo besibylinėjančių teis me arba jų liudytojų, o kartais ir visų iš karto kepures.