Dangaus kūnų, Saulės ir Mėnulio garbinimo vaizdiniai Narbuto aiškinime
2 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Narbuto aiškinime seniausioji lietuvių religija buvo azijinė ir indiška, joje pagal budistų ir zoroastriečių taisykles garbinti dangaus kūnai ir elementai. Narbuto perteikiamame vaizdinyje Saulė laikyta deive, Mėnulio žmona, o jų vaikai buvo žvaigždės - Saulės dukterys ir sūnūs. Narbuto pasakojime Saulės aptemimą sukeldavo drakonų ir kerėtojų puolimas, o latviai šį nutikimą vadino Majtaszana arba Saules majtaszana.
Vėliau, pertvarkant mitologiją, Mėnesio garbinimo dalis perėjo deivei Laimai, kurią šiuo požiūriu dievino vadindami Lėlės (Lela) ir Mėnulės (Menula) vardais. Vyskupo Petro rankraštyje yra tokia užuomina apie lietu vių tikėjimo suasmenintus reikšmingiausius dangaus kūnus: „Tarp tos prigimties dievų po Saulės pirmą vietą pripažįsta Mėnuliui, kuriam paprastai nusilenkia kaip deivei Lelia Me- nelia. Jis valdė naktį ir todėl matavo laiką“.
Toliau šiame veikale rasime kitas dangaus kūnų judėjimo pažinimo liekanas, daugiausia straipsniuose „Šventės“, „Iškil mės“. Vėliau, pertvarkant mitologiją, Mėnesio garbinimo dalis perėjo deivei Laimai, kurią šiuo požiūriu dievino vadindami Lėlės (Lela) ir Mėnulės (Menula) vardais. Vyskupo Petro rankraštyje yra tokia užuomina apie lietu vių tikėjimo suasmenintus reikšmingiausius dangaus kūnus: „Tarp tos prigimties dievų po Saulės pirmą vietą pripažįsta Mėnuliui, kuriam paprastai nusilenkia kaip deivei Lelia Me- nelia.