Bažnyčių steigimas buvusiose pagonių kulto vietose

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

479: „Dabar, kaip ma­ tome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie Plikojo kalno puikaus pastato ir su­ griuvusių skliautų žymės dunkso/' 14 Ne tik Šv. Stanislovo katedra, ką, be kronikų liudijimų, patvirtina auten­ tiška Urbono VI bulė, katedros pa­ šventinimo proga išleista, bet mano­ me, jog ir kitos Vilniaus bažnyčios, įkurtos Vladislovo Jogailos, kaip an­ tai: Šv. Martyno ant Pilies kalno, taip pat Šv. Jono, stovi vietose, kurios an­ dai pagonių buvo pašvęstos kažko­ kioms kulto apeigoms. Buvo juk to­ kia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atver­ čiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dė­ mesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kai­ mynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šven­ tės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15. Prisižiū­ rėjęs į klestinčią Krokuvą, Vladislovas Jogaila nusprendė vi­ lioti svetimtaučius kurdintis Vilniaus mieste, tačiau palankūs tos privilegijos padariniai sumenko per išlygą, jog nepai­ sant naujų nuostatų, visi miestiečiai pavaldūs Vilniaus se­ niūnui, dėl ko jiems kilo pavojus ne kartą susidurti su sava­ vališkos valdžios perlenkimais. Prie to dar prisidėjo pareiga, nuo seno jiems galiojanti, saugoti Vilniaus pilį: gyventojai steigti ten, kur anksčiau stovėjusios pagonių šventyklos arba augusios giraitės, medžiai, buvęs akmuo ar­ ba šiaip vietovė kokiam nors dievai­ čiui pašvęsta. Popiežius šv. Griga­ lius primygtinai liepia šitaip daryti laiške šv. Augustinui, apaštalavu­ siam Britanijos salose: „Krikščio­ nys, - rašo jis, - negali skubotai imti naikinti pagonių šventyklų, o priva­ lo tik versti jų dievaičių stabus, ten šlakstyti švęstu vandeniu, statyti al­ torius ir sudėti į juos šventas relik­ vijas. Jeigu tos šventyklos būtų la­ bai tvirtai pastatytos, tereikia pakeisti jose garbinamus dalykus ir, vietoj piktųjų dvasių, jų vaizduotė­ je sukurti tikrojo Dievo paveikslą; ir šitą daryti dėl to, kad žmonės, ma­ tydami sunaikintas jų šventoves, laisva valia atsikratytų savo klaidų ir, tikrąjį Dievą pažinę bei garbinda­ mi, į tas vietas, prie kurių įpratę, ge­ ranoriškai rinktųsi/' Ut dum gens ip­ sa eadem fana sua non videt destrui, de corde errorem deponat, et deum verum cognoscens ac adorans, ad loca quae consueuit familiarius occurrat.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

479: „Dabar, kaip ma­ tome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie Plikojo kalno puikaus pastato ir su­ griuvusių skliautų žymės dunkso/' 14 Ne tik Šv. Stanislovo katedra, ką, be kronikų liudijimų, patvirtina auten­ tiška Urbono VI bulė, katedros pa­ šventinimo proga išleista, bet mano­ me, jog ir kitos Vilniaus bažnyčios, įkurtos Vladislovo Jogailos, kaip an­ tai: Šv. Martyno ant Pilies kalno, taip pat Šv. Jono, stovi vietose, kurios an­ dai pagonių buvo pašvęstos kažko­ kioms kulto apeigoms. Buvo juk to­ kia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atver­ čiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dė­ mesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kai­ mynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šven­ tės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15. Prisižiū­ rėjęs į klestinčią Krokuvą, Vladislovas Jogaila nusprendė vi­ lioti svetimtaučius kurdintis Vilniaus mieste, tačiau palankūs tos privilegijos padariniai sumenko per išlygą, jog nepai­ sant naujų nuostatų, visi miestiečiai pavaldūs Vilniaus se­ niūnui, dėl ko jiems kilo pavojus ne kartą susidurti su sava­ vališkos valdžios perlenkimais. Prie to dar prisidėjo pareiga, nuo seno jiems galiojanti, saugoti Vilniaus pilį: gyventojai steigti ten, kur anksčiau stovėjusios pagonių šventyklos arba augusios giraitės, medžiai, buvęs akmuo ar­ ba šiaip vietovė kokiam nors dievai­ čiui pašvęsta. Popiežius šv. Griga­ lius primygtinai liepia šitaip daryti laiške šv. Augustinui, apaštalavu­ siam Britanijos salose: „Krikščio­ nys, - rašo jis, - negali skubotai imti naikinti pagonių šventyklų, o priva­ lo tik versti jų dievaičių stabus, ten šlakstyti švęstu vandeniu, statyti al­ torius ir sudėti į juos šventas relik­ vijas. Jeigu tos šventyklos būtų la­ bai tvirtai pastatytos, tereikia pakeisti jose garbinamus dalykus ir, vietoj piktųjų dvasių, jų vaizduotė­ je sukurti tikrojo Dievo paveikslą; ir šitą daryti dėl to, kad žmonės, ma­ tydami sunaikintas jų šventoves, laisva valia atsikratytų savo klaidų ir, tikrąjį Dievą pažinę bei garbinda­ mi, į tas vietas, prie kurių įpratę, ge­ ranoriškai rinktųsi/' Ut dum gens ip­ sa eadem fana sua non videt destrui, de corde errorem deponat, et deum verum cognoscens ac adorans, ad loca quae consueuit familiarius occurrat.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

479: „Dabar, kaip ma­ tome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie Plikojo kalno puikaus pastato ir su­ griuvusių skliautų žymės dunkso/' 14 Ne tik Šv. Stanislovo katedra, ką, be kronikų liudijimų, patvirtina auten­ tiška Urbono VI bulė, katedros pa­ šventinimo proga išleista, bet mano­ me, jog ir kitos Vilniaus bažnyčios, įkurtos Vladislovo Jogailos, kaip an­ tai: Šv. Martyno ant Pilies kalno, taip pat Šv. Jono, stovi vietose, kurios an­ dai pagonių buvo pašvęstos kažko­ kioms kulto apeigoms. Buvo juk to­ kia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atver­ čiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dė­ mesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kai­ mynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šven­ tės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15. Prisižiū­ rėjęs į klestinčią Krokuvą, Vladislovas Jogaila nusprendė vi­ lioti svetimtaučius kurdintis Vilniaus mieste, tačiau palankūs tos privilegijos padariniai sumenko per išlygą, jog nepai­ sant naujų nuostatų, visi miestiečiai pavaldūs Vilniaus se­ niūnui, dėl ko jiems kilo pavojus ne kartą susidurti su sava­ vališkos valdžios perlenkimais. Prie to dar prisidėjo pareiga, nuo seno jiems galiojanti, saugoti Vilniaus pilį: gyventojai steigti ten, kur anksčiau stovėjusios pagonių šventyklos arba augusios giraitės, medžiai, buvęs akmuo ar­ ba šiaip vietovė kokiam nors dievai­ čiui pašvęsta. Popiežius šv. Griga­ lius primygtinai liepia šitaip daryti laiške šv. Augustinui, apaštalavu­ siam Britanijos salose: „Krikščio­ nys, - rašo jis, - negali skubotai imti naikinti pagonių šventyklų, o priva­ lo tik versti jų dievaičių stabus, ten šlakstyti švęstu vandeniu, statyti al­ torius ir sudėti į juos šventas relik­ vijas. Jeigu tos šventyklos būtų la­ bai tvirtai pastatytos, tereikia pakeisti jose garbinamus dalykus ir, vietoj piktųjų dvasių, jų vaizduotė­ je sukurti tikrojo Dievo paveikslą; ir šitą daryti dėl to, kad žmonės, ma­ tydami sunaikintas jų šventoves, laisva valia atsikratytų savo klaidų ir, tikrąjį Dievą pažinę bei garbinda­ mi, į tas vietas, prie kurių įpratę, ge­ ranoriškai rinktųsi/' Ut dum gens ip­ sa eadem fana sua non videt destrui, de corde errorem deponat, et deum verum cognoscens ac adorans, ad loca quae consueuit familiarius occurrat.