Bažnyčių steigimas buvusiose pagonių kulto vietose

PDF 129-130

479: „Dabar, kaip matome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie Plikojo kalno puikaus pastato ir sugriuvusių skliautų žymės dunkso/' 14 Ne tik Šv. Stanislovo katedra, ką, be kronikų liudijimų, patvirtina autentiška Urbono VI bulė, katedros pašventinimo proga išleista, bet manome, jog ir kitos Vilniaus bažnyčios, įkurtos Vladislovo Jogailos, kaip antai: Šv. Martyno ant Pilies kalno, taip pat Šv. Jono, stovi vietose, kurios andai pagonių buvo pašvęstos kažkokioms kulto apeigoms. Buvo juk tokia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atverčiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dėmesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kaimynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šventės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15. Prisižiūrėjęs į klestinčią Krokuvą, Vladislovas Jogaila nusprendė vilioti svetimtaučius kurdintis Vilniaus mieste, tačiau palankūs tos privilegijos padariniai sumenko per išlygą, jog nepaisant naujų nuostatų, visi miestiečiai pavaldūs Vilniaus seniūnui, dėl ko jiems kilo pavojus ne kartą susidurti su savavališkos valdžios perlenkimais. Prie to dar prisidėjo pareiga, nuo seno jiems galiojanti, saugoti Vilniaus pilį: gyventojai steigti ten, kur anksčiau stovėjusios pagonių šventyklos arba augusios giraitės, medžiai, buvęs akmuo arba šiaip vietovė kokiam nors dievaičiui pašvęsta. Popiežius šv. Grigalius primygtinai liepia šitaip daryti laiške šv. Augustinui, apaštalavusiam Britanijos salose: „Krikščionys, - rašo jis, - negali skubotai imti naikinti pagonių šventyklų, o privalo tik versti jų dievaičių stabus, ten šlakstyti švęstu vandeniu, statyti altorius ir sudėti į juos šventas relikvijas. Jeigu tos šventyklos būtų labai tvirtai pastatytos, tereikia pakeisti jose garbinamus dalykus ir, vietoj piktųjų dvasių, jų vaizduotėje sukurti tikrojo Dievo paveikslą; ir šitą daryti dėl to, kad žmonės, matydami sunaikintas jų šventoves, laisva valia atsikratytų savo klaidų ir, tikrąjį Dievą pažinę bei garbindami, į tas vietas, prie kurių įpratę, geranoriškai rinktųsi/' Ut dum gens ipsa eadem fana sua non videt destrui, de corde errorem deponat, et deum verum cognoscens ac adorans, ad loca quae consueuit familiarius occurrat.

PDF 129-130

479: „Dabar, kaip matome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie Plikojo kalno puikaus pastato ir sugriuvusių skliautų žymės dunkso/' 14 Ne tik Šv. Stanislovo katedra, ką, be kronikų liudijimų, patvirtina autentiška Urbono VI bulė, katedros pašventinimo proga išleista, bet manome, jog ir kitos Vilniaus bažnyčios, įkurtos Vladislovo Jogailos, kaip antai: Šv. Martyno ant Pilies kalno, taip pat Šv. Jono, stovi vietose, kurios andai pagonių buvo pašvęstos kažkokioms kulto apeigoms. Buvo juk tokia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atverčiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dėmesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kaimynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šventės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15. Prisižiūrėjęs į klestinčią Krokuvą, Vladislovas Jogaila nusprendė vilioti svetimtaučius kurdintis Vilniaus mieste, tačiau palankūs tos privilegijos padariniai sumenko per išlygą, jog nepaisant naujų nuostatų, visi miestiečiai pavaldūs Vilniaus seniūnui, dėl ko jiems kilo pavojus ne kartą susidurti su savavališkos valdžios perlenkimais. Prie to dar prisidėjo pareiga, nuo seno jiems galiojanti, saugoti Vilniaus pilį: gyventojai steigti ten, kur anksčiau stovėjusios pagonių šventyklos arba augusios giraitės, medžiai, buvęs akmuo arba šiaip vietovė kokiam nors dievaičiui pašvęsta. Popiežius šv. Grigalius primygtinai liepia šitaip daryti laiške šv. Augustinui, apaštalavusiam Britanijos salose: „Krikščionys, - rašo jis, - negali skubotai imti naikinti pagonių šventyklų, o privalo tik versti jų dievaičių stabus, ten šlakstyti švęstu vandeniu, statyti altorius ir sudėti į juos šventas relikvijas. Jeigu tos šventyklos būtų labai tvirtai pastatytos, tereikia pakeisti jose garbinamus dalykus ir, vietoj piktųjų dvasių, jų vaizduotėje sukurti tikrojo Dievo paveikslą; ir šitą daryti dėl to, kad žmonės, matydami sunaikintas jų šventoves, laisva valia atsikratytų savo klaidų ir, tikrąjį Dievą pažinę bei garbindami, į tas vietas, prie kurių įpratę, geranoriškai rinktųsi/' Ut dum gens ipsa eadem fana sua non videt destrui, de corde errorem deponat, et deum verum cognoscens ac adorans, ad loca quae consueuit familiarius occurrat.

PDF 129-130

479: „Dabar, kaip matome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie Plikojo kalno puikaus pastato ir sugriuvusių skliautų žymės dunkso/' 14 Ne tik Šv. Stanislovo katedra, ką, be kronikų liudijimų, patvirtina autentiška Urbono VI bulė, katedros pašventinimo proga išleista, bet manome, jog ir kitos Vilniaus bažnyčios, įkurtos Vladislovo Jogailos, kaip antai: Šv. Martyno ant Pilies kalno, taip pat Šv. Jono, stovi vietose, kurios andai pagonių buvo pašvęstos kažkokioms kulto apeigoms. Buvo juk tokia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atverčiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dėmesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kaimynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šventės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15. Prisižiūrėjęs į klestinčią Krokuvą, Vladislovas Jogaila nusprendė vilioti svetimtaučius kurdintis Vilniaus mieste, tačiau palankūs tos privilegijos padariniai sumenko per išlygą, jog nepaisant naujų nuostatų, visi miestiečiai pavaldūs Vilniaus seniūnui, dėl ko jiems kilo pavojus ne kartą susidurti su savavališkos valdžios perlenkimais. Prie to dar prisidėjo pareiga, nuo seno jiems galiojanti, saugoti Vilniaus pilį: gyventojai steigti ten, kur anksčiau stovėjusios pagonių šventyklos arba augusios giraitės, medžiai, buvęs akmuo arba šiaip vietovė kokiam nors dievaičiui pašvęsta. Popiežius šv. Grigalius primygtinai liepia šitaip daryti laiške šv. Augustinui, apaštalavusiam Britanijos salose: „Krikščionys, - rašo jis, - negali skubotai imti naikinti pagonių šventyklų, o privalo tik versti jų dievaičių stabus, ten šlakstyti švęstu vandeniu, statyti altorius ir sudėti į juos šventas relikvijas. Jeigu tos šventyklos būtų labai tvirtai pastatytos, tereikia pakeisti jose garbinamus dalykus ir, vietoj piktųjų dvasių, jų vaizduotėje sukurti tikrojo Dievo paveikslą; ir šitą daryti dėl to, kad žmonės, matydami sunaikintas jų šventoves, laisva valia atsikratytų savo klaidų ir, tikrąjį Dievą pažinę bei garbindami, į tas vietas, prie kurių įpratę, geranoriškai rinktųsi/' Ut dum gens ipsa eadem fana sua non videt destrui, de corde errorem deponat, et deum verum cognoscens ac adorans, ad loca quae consueuit familiarius occurrat.