Baltų jungtiniai karo veiksmai prieš Kryžiuočių ordiną
4 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Dusburgietis teigia, kad lietuvos ir vakarinių baltų (prūsų, jotvingių) bendradarbiavimas tapo ypač ryškus tada, kai prasidėjo kova prieš pavyslyje įsikūrusį Kryžiuočių ordiną. Dusburgietis teigia, kad sembų ir lietuvių (žemaičių) bendrus veiksmus galima įžiūrėti Ordinui priklausiusios Klaipėdos pilies apgulties eigoje (XIII a. Dusburgietis teigia, kad netikėtas Mindaugo žuvimas, netvirta padėtis Lietuvos viduje, sudėtinga tarptautinė aplinka sunkino bendrą kovą prieš Ordino agresiją.
Sembų ir lietuvių (žemaičių) bendrus veiksmus galima įžiūrėti Ordinui priklausiusios Klaipėdos pilies apgulties eigoje (XIII a. 6-asis dešimtmetis)30. Priešiškuose lietuviams šaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo metu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė Ordino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai sutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123). Mindaugo valdoma Lietuva (ypač 1259— 1263 m.) plačiu frontu nuo Dauguvos iki Vyslos sėkmingai kovojo prieš Ordino agresiją, aktyviai rėmė, kiek leido sąlygos, prūsų ir jotvingių—sūduvių kovą.
Netikėtas Mindaugo žuvimas, netvirta padėtis Lietuvos viduje, sudėtinga tarptautinė aplinka sunkino bendrą kovą prieš Ordino agresiją. Vis dėlto Lietuva ir toliau liko pagrindinė, vadovaujanti jėga kovoje prieš Ordiną. Traidenis (1269—1282 m.), remdamas žiemgalius, telkė jėgas ir kovai Prūsijoje. Tuo metu, kai pavergtos prūsų žemės (Pagudė ir kt.) vėl bandė sukilti prieš kryžiuočius, sūduvių kunigaikščio Skomanto vadovaujama galinga sūduvių ir lietuvių kariuomenė siaubė (1277 m.) Ordino valdas pavyslyje iki Kristburgo (III, 192). 1280 m. sūduviai drauge su lietuviais niokojo Ordino valdas Semboje (III, 204), o po metų Traidenis, norėdamas sulaikyti kryžiuočių veržimąsi į sūduvių žemes, pasiuntė žiemgalių vado Nameisio vadovaujamą Lietuvos kariuomenę į niokojamą žygį po Ordino užnugarį (Skomantas, Nameisis — pavaldūs Traideniui). Tai rodo glaudžius prūsų, jotvingių, lietuvių ir kt. baltų ryšius, jų bendrą kovą.
Užgrobtų žemių gyventojai buvo pavergti, bet dalis nadruvių, pagudėnų, sūduvių,\nbartų ir kt. rado prieglobstį Lietuvos valstybės teritorijoje (III, 179, 191, 211, 217, 219,\n223) ir toliau dalyvavo bendroje kovoje prieš Ordino ir Aukso ordos agresiją.\n Ordino valdžioje likę prūsai buvo verčiami dalyvauti jo žygiuose35, tačiau yra žinoma,\nkad kai kurie pavergtieji prūsai bandė žlugdyti kryžiuočių antpuolius prieš Lietuvą (III,\n226—1285 m.
Lietuvos ir vakarinių baltų (prūsų, jotvingių) bendradarbiavimas tapo ypač ryškus\ntada, kai prasidėjo kova prieš pavyslyje įsikūrusį Kryžiuočių ordiną. Lietuviai, atrėmę ir\nsutriuškinę kalavijuočius šiaurėje (1229 ir 1236 m.), praėjus totorių—mongolų pavojui\n(1238—1242 m.), 1243 m. drauge su prūsais nusiaubė kryžiuočių agresijos atramą —\nKulmo žemę ir sutriuškino priešą Renzeno mūšyje. Kryžiuočiai patyrė pirmą nuo pat\natsikraustymo į pavyslį tokio masto pralaimėjimą28. Lietuvių—prūsų bendradarbiavimą\nliudija 1245 m. dokumentai. Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir\nlietuviai29.