Arklio auka ir švento plauko arklių perdavimas žyniui
4 teiginiai5 įrašai0 ryšių
Narbutas arklio auką sieja su sėkmingu grobiamuoju žygiu ir trečdalio grobio skyrimu dievams. Jis taip pat aprašo švento plauko arklių atranką pagal plauką ir įgimtus ženklus, jų nenaudojimo savo reikalams normą ir perdavimą vyriausiajam žyniui.
Tokių arklių nederėjo naudoti savo reikalui, o jeigu kam nors kumelė atvesdavo švento plauko kumeliuką, reikėdavo deramai ir rūpestingai auginti iki penkerių metų, o paskui atiduoti vyriausiajam žyniui, kurio galioje buvo jį sudeginti kaip auką arba pakeisti kitu ir pačiam juo naudotis, arba parduoti į kitą provinciją ar į užsienį.
17. Arklio auka. Jeigu grobiamasis žygis pavykdavo, trečdalį grobio skirdavo paaukoti dievams; jį priimdavo Krivių Krivaitis. Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti, kol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegindavo jį ant laužo.
Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti, kol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegindavo jį ant laužo. Dievams taip pat būdavo aukojamas arklys tam tikro plauko, su tam tikrais įgimtais ženklais. Prūsai teikdavo pirmenybę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio plauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą savo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus.