Arklio auka ir švento plauko arklių perdavimas žyniui

Santrauka

Narbutas arklio auką sieja su sėkmingu grobiamuoju žygiu ir trečdalio grobio skyrimu dievams. Jis taip pat aprašo švento plauko arklių atranką pagal plauką ir įgimtus ženklus, jų nenaudojimo savo reikalams normą ir perdavimą vyriausiajam žyniui.

Laikotarpis ir datos

Nenurodyta

Kas tai

• kategorija: ritualas

Atlikimas

• kas atlieka: Krivių Krivaitis, arklius auginantys žmonės ir Narbuto įvardijamos lietuvių genties tautos.
• kada atliekama: pavykus grobiamajam žygiui arba gimus švento plauko kumeliukui.
• kaip atliekama: skiriant trečdalį grobio, nujodinant pagrobtą arklį, jį papjaunant ir sudeginant arba perduodant švento plauko arklį vyriausiajam žyniui.

Paskirtis

Nenurodyta

Kontekstas

Nenurodyta

Teiginiai

Teiginys	Kontekstas	Pagrindžia
t-001 Narbutas rašo, kad švento plauko arklių nederėjo naudoti savo reikalams, o tokius kumeliukus reikėjo iki penkerių metų auginti žyniui. global_id t-187995 teiginio_tipas saltinio_teiginys sudarymo_pagrindimas Sakinys sutrumpintas ir išskleista norma apie švento plauko arklius. Neįtraukta vėlesnių žynio pasirinkimų, kad teiginys liktų glaustas. susije_objektai mentioned_group: Prūsai		c-001
t-002 Narbutas arklio auką sieja su sėkmingu grobiamuoju žygiu ir trečdalio grobio skyrimu dievams. global_id t-187997 teiginio_tipas saltinio_teiginys sudarymo_pagrindimas Teiginys yra pilnas sakinys apie arklio auką ir remiasi citatos sąlyga apie pavykusį grobiamąjį žygį. Religinė praktika palikta su Narbuto atribucija. susije_objektai mentioned_object: žygis; mentioned_object: Laužas; mentioned_place: Viena		c-002

Reikšmingi paminėjimai

c-001

Santrauka: Narbutas rašo, kad švento plauko arklių nederėjo naudoti savo reikalams, o tokius kumeliukus reikėjo iki penkerių metų auginti žyniui.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Dievams taip pat būdavo aukojamas arklys tam tikro plau­ ko, su tam tikrais įgimtais ženklais. Prūsai teikdavo pirmeny­ bę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio plauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą sa­ vo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus. Tokių arklių nederėjo naudoti savo reikalui, o jeigu kam nors kumelė at­ vesdavo švento plauko kumeliuką, reikėdavo deramai ir rū­ pestingai auginti iki penkerių metų, o paskui atiduoti vyriau­ siajam žyniui, kurio galioje buvo jį sudeginti kaip auką arba pakeisti kitu ir pačiam juo naudotis, arba parduoti į kitą pro­ vinciją ar į užsienį.

teiginio_tipas	saltinio_teiginys
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-002

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

17. Arklio auka. Jeigu grobiamasis žygis pavykdavo, treč­ dalį grobio skirdavo paaukoti dievams; jį priimdavo Krivių Kri­ vaitis. Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti, kol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegin­ davo jį ant laužo.

teiginio_tipas	saltinio_teiginys
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai