Arklio auka ir švento plauko arklių perdavimas žyniui
4 teiginiai5 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Narbutas arklio auką sieja su sėkmingu grobiamuoju žygiu ir trečdalio grobio skyrimu dievams. Jis taip pat aprašo švento plauko arklių atranką pagal plauką ir įgimtus ženklus, jų nenaudojimo savo reikalams normą ir perdavimą vyriausiajam žyniui.
Tokių arklių\nnederėjo naudoti savo reikalui, o jeigu kam nors kumelė at\nvesdavo švento plauko kumeliuką, reikėdavo deramai ir rū\npestingai auginti iki penkerių metų, o paskui atiduoti vyriau\nsiajam žyniui, kurio galioje buvo jį sudeginti kaip auką arba\npakeisti kitu ir pačiam juo naudotis, arba parduoti į kitą pro\nvinciją ar į užsienį.
17. Arklio auka. Jeigu grobiamasis žygis pavykdavo, treč\ndalį grobio skirdavo paaukoti dievams; jį priimdavo Krivių Kri\nvaitis. Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti,\nkol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegin\ndavo jį ant laužo.
Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti,\nkol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegin\ndavo jį ant laužo.\nDievams taip pat būdavo aukojamas arklys tam tikro plau\nko, su tam tikrais įgimtais ženklais. Prūsai teikdavo pirmeny\nbę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio\nplauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą sa\nvo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus.
Prūsai teikdavo pirmeny\nbę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio\nplauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą sa\nvo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus. Tokių arklių\nnederėjo naudoti savo reikalui, o jeigu kam nors kumelė at\nvesdavo švento plauko kumeliuką, reikėdavo deramai ir rū\npestingai auginti iki penkerių metų, o paskui atiduoti vyriau\nsiajam žyniui, kurio galioje buvo jį sudeginti kaip auką arba\npakeisti kitu ir pačiam juo naudotis, arba parduoti į kitą pro\nvinciją ar į užsienį.\nKronikininkai aiškiai liudija, kad kruvinų aukų apeigos at\nėjo iš gotų.