Narbutas rašo, kad švento plauko kumeliuką reikėdavo auginti iki penkerių metų ir atiduoti vyriausiajam žyniui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 320
Tokių arklių\nnederėjo naudoti savo reikalui, o jeigu kam nors kumelė at\nvesdavo švento plauko kumeliuką, reikėdavo deramai ir rū\npestingai auginti iki penkerių metų, o paskui atiduoti vyriau\nsiajam žyniui, kurio galioje buvo jį sudeginti kaip auką arba\npakeisti kitu ir pačiam juo naudotis, arba parduoti į kitą pro\nvinciją ar į užsienį.
Narbutas arklio auką sieja su sėkmingu grobiamuoju žygiu ir trečdalio grobio skyrimu dievams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 318
17. Arklio auka. Jeigu grobiamasis žygis pavykdavo, treč\ndalį grobio skirdavo paaukoti dievams; jį priimdavo Krivių Kri\nvaitis. Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti,\nkol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegin\ndavo jį ant laužo.
Narbutas arklio aukos apeigoje mini pagrobto arklio nujodinimą, Krivių Krivaičio papjovimą ir sudeginimą ant laužo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 320
Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti,\nkol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegin\ndavo jį ant laužo.\nDievams taip pat būdavo aukojamas arklys tam tikro plau\nko, su tam tikrais įgimtais ženklais. Prūsai teikdavo pirmeny\nbę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio\nplauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą sa\nvo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus.
Narbutas rašo, kad prūsai aukai rinkdavosi širmus arklius, o kitos lietuvių genties tautos turėjusios savus plauko ir ženklų pasirinkimus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 320
Prūsai teikdavo pirmeny\nbę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio\nplauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą sa\nvo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus. Tokių arklių\nnederėjo naudoti savo reikalui, o jeigu kam nors kumelė at\nvesdavo švento plauko kumeliuką, reikėdavo deramai ir rū\npestingai auginti iki penkerių metų, o paskui atiduoti vyriau\nsiajam žyniui, kurio galioje buvo jį sudeginti kaip auką arba\npakeisti kitu ir pačiam juo naudotis, arba parduoti į kitą pro\nvinciją ar į užsienį.\nKronikininkai aiškiai liudija, kad kruvinų aukų apeigos at\nėjo iš gotų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Dievams taip pat būdavo aukojamas arklys tam tikro plau ko, su tam tikrais įgimtais ženklais. Prūsai teikdavo pirmeny bę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio plauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą sa vo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus. Tokių arklių nederėjo naudoti savo reikalui, o jeigu kam nors kumelė at vesdavo švento plauko kumeliuką, reikėdavo deramai ir rū pestingai auginti iki penkerių metų, o paskui atiduoti vyriau siajam žyniui, kurio galioje buvo jį sudeginti kaip auką arba pakeisti kitu ir pačiam juo naudotis, arba parduoti į kitą pro vinciją ar į užsienį.