Narbutas rašo, kad švento plauko kumeliuką reikėdavo auginti iki penkerių metų ir atiduoti vyriausiajam žyniui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 320
Tokių arklių nederėjo naudoti savo reikalui, o jeigu kam nors kumelė atvesdavo švento plauko kumeliuką, reikėdavo deramai ir rūpestingai auginti iki penkerių metų, o paskui atiduoti vyriausiajam žyniui, kurio galioje buvo jį sudeginti kaip auką arba pakeisti kitu ir pačiam juo naudotis, arba parduoti į kitą provinciją ar į užsienį.
Narbutas arklio auką sieja su sėkmingu grobiamuoju žygiu ir trečdalio grobio skyrimu dievams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 318
17. Arklio auka. Jeigu grobiamasis žygis pavykdavo, trečdalį grobio skirdavo paaukoti dievams; jį priimdavo Krivių Krivaitis. Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti, kol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegindavo jį ant laužo.
Narbutas arklio aukos apeigoje mini pagrobto arklio nujodinimą, Krivių Krivaičio papjovimą ir sudeginimą ant laužo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 320
Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti, kol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegindavo jį ant laužo. Dievams taip pat būdavo aukojamas arklys tam tikro plauko, su tam tikrais įgimtais ženklais. Prūsai teikdavo pirmenybę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio plauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą savo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus.
Narbutas rašo, kad prūsai aukai rinkdavosi širmus arklius, o kitos lietuvių genties tautos turėjusios savus plauko ir ženklų pasirinkimus.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.