Narbutas teigia, kad prie šventyklų buvę šaltiniai arba šventieji šuliniai, iš kurių semtas apeigoms reikalingas vanduo. Jis šį vandenį sieja su aukojamų gyvulių apiplovimu, švarinimu ir krikščionių neprileidimo prie tokių šaltinių norma, kurią priskiria Dusburgiečio liudijimui.
Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji\nšuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame\napiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laiko\nmas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie\ntai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad\nkrikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių\nšaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).
Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji\nšuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame\napiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laiko\nmas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie\ntai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad\nkrikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių\nšaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).