Santrauka
Narbutas teigia, kad prie šventyklų buvę šaltiniai arba šventieji šuliniai, iš kurių semtas apeigoms reikalingas vanduo. Jis šį vandenį sieja su aukojamų gyvulių apiplovimu, švarinimu ir krikščionių neprileidimo prie tokių šaltinių norma, kurią priskiria Dusburgiečio liudijimui.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
- kategorija: religinė praktika
Atlikimas
- kas atlieka: prie šventyklų veikę apeigų vykdytojai.
- kada atliekama: apeigoms ir atnašaujamų gyvulių apiplovimui.
- kaip atliekama: semiant vandenį iš šaltinių arba šventųjų šulinių ir juo apiplaunant atnašaujamus gyvulius.
Paskirtis
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
t-001 Narbutas rašo, kad apeiginiu vandeniu iš šventųjų šaltinių ar šulinių apiplaudavo aukojamus gyvulius ir laikė jį švarinančiu.
| c-001 | |||||||
t-002 Narbutas, remdamasis Dusburgiečiu, rašo, kad krikščionims nebuvo leidžiama prieiti prie apeiginių šventųjų šaltinių.
| c-001 |
Reikšmingi paminėjimai
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji šuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame apiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laiko mas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie tai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad krikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių šaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |