Santrauka

Narbutas teigia, kad prie šventyklų buvę šaltiniai arba šventieji šuliniai, iš kurių semtas apeigoms reikalingas vanduo. Jis šį vandenį sieja su aukojamų gyvulių apiplovimu, švarinimu ir krikščionių neprileidimo prie tokių šaltinių norma, kurią priskiria Dusburgiečio liudijimui.

Laikotarpis ir datos

Nenurodyta

Kas tai

  • kategorija: religinė praktika

Atlikimas

  • kas atlieka: prie šventyklų veikę apeigų vykdytojai.
  • kada atliekama: apeigoms ir atnašaujamų gyvulių apiplovimui.
  • kaip atliekama: semiant vandenį iš šaltinių arba šventųjų šulinių ir juo apiplaunant atnašaujamus gyvulius.

Paskirtis

Nenurodyta

Kontekstas

Nenurodyta

Teiginiai

TeiginysKontekstasPagrindžia
t-001 Narbutas rašo, kad apeiginiu vandeniu iš šventųjų šaltinių ar šulinių apiplaudavo aukojamus gyvulius ir laikė jį švarinančiu.
global_idt-187988
teiginio_tipassaltinio_teiginys
sudarymo_pagrindimasTeiginyje išskleistas praleistas note objektas - apeiginis vanduo iš šventųjų šaltinių ar šulinių. Religinė interpretacija palikta su Narbuto atribucija.
c-001
t-002 Narbutas, remdamasis Dusburgiečiu, rašo, kad krikščionims nebuvo leidžiama prieiti prie apeiginių šventųjų šaltinių.
global_idt-187990
teiginio_tipassaltinio_teiginys
sudarymo_pagrindimasPatikslintas šaltinių kontekstas, kad sakinys būtų susietas su note objektu. Dusburgiečiaus atribucija išlaikyta, o papildomų draudimo priežasčių nepridėta.
c-001

Reikšmingi paminėjimai

c-001

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji šuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame apiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laiko­ mas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie tai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad krikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių šaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).

teiginio_tipassaltinio_teiginys
patikimumo_lygisvidutinis
patikimumo_saltinisai