paprotys

Apeiginis vanduo iš šventųjų šaltinių ir šulinių

2 teiginiai1 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 1 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001

Narbutas rašo, kad apeiginiu vandeniu iš šventųjų šaltinių ar šulinių apiplaudavo aukojamus gyvulius ir laikė jį švarinančiu.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 279

Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji\nšuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame\napiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laiko\nmas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie\ntai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad\nkrikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių\nšaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).

t-002

Narbutas, remdamasis Dusburgiečiu, rašo, kad krikščionims nebuvo leidžiama prieiti prie apeiginių šventųjų šaltinių.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 279

Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji\nšuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame\napiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laiko\nmas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie\ntai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad\nkrikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių\nšaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).