Amžinosios ugnies saugojimas ir ligonių likimo būrimas iš šešėlio
2 teiginiai2 įrašai0 ryšių
Narbuto perteikiamame Jeronimo pasakojime žmonės garbino ugnį ir vadino ją Amžinąja, o prie šventovių gyvenę žyniai rūpinosi, kad ji neužgestų. Ligonių bičiuliai klausdavo žynių apie ligonių likimą, o žyniai pagal prie šventosios ugnies matytą šešėlį aiškindavo gyvybės arba mirties ženklus.
Vėliau jis aptikęs, kad žmonės garbinę ugnį ir vadinę ją Amžinąja. Prie šventovių gyvenančių žynių darbas buvo rūpintis kuru, kad ugnis niekad neužgestų. Bičiuliai teiraudavosi žynių, ar ligoniai išliks gyvi. Tuomet žyniai nakčia kreipdavosi į ugnį, o rytą atsakydavo klausėjams, kad prie šventosios ugnies matę ligonio šešėlį; šildydamasis prie ugnies, jis parūdydavęs arba mirties, arba gyvybės ženklus: jeigu ligoniui būdavę lemta gyventi, šešėlis stovėdavęs veidu į ugnį; priešingai, jeigu pasirodydavo nugara į ugnį, neabejotinai laukė mirtis.
Jie staty davo ligonį priešais didele ugnį (laužą): jeigu šešėlis nuo jo kūno krisdavo tiesiai ir visiškai į priešingą nuo laužo pusę, tai tą laikydavo ženklu, kad ligonis išgis; o jeigu šešėlis krisdavo įstrižai arba atrodydavo esąs šiek tiek nukrypęs į.
Jono Krikštytojo šventės išvakarėse, šokinėjimą aplink laužą, šokimą per jį Del- 344 ## Puslapis 344 rijus (Delno)' priskiria prie žiniuonystės dalykų, vadinamų piromantija, pridurdamas, kad jo laikais, XVI amžiaus antrojoje pusėje, praktikuodavo dar kitą piromantijos rūšį. Jie statydavo ligonį priešais didele ugnį (laužą): jeigu šešėlis nuo jo kūno krisdavo tiesiai ir visiškai į priešingą nuo laužo pusę, tai tą laikydavo ženklu, kad ligonis išgis; o jeigu šešėlis krisdavo įstrižai arba atrodydavo esąs šiek tiek nukrypęs į šoną, daryta išvada, kad liga neišgydoma. Matėme aukojimų aprašyme, kad aukų paplotėliai buvo kepami mėtant juos per ugnį - tai buvo apvalytoji duona, vadinamieji sikies nuplaudimies.