Santrauka
Narbuto perteikiamame Jeronimo pasakojime žmonės garbino ugnį ir vadino ją Amžinąja, o prie šventovių gyvenę žyniai rūpinosi, kad ji neužgestų. Ligonių bičiuliai klausdavo žynių apie ligonių likimą, o žyniai pagal prie šventosios ugnies matytą šešėlį aiškindavo gyvybės arba mirties ženklus.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
- kategorija: religinė praktika
Atlikimas
- kas atlieka: prie šventovių gyvenantys žyniai; klausiantieji bičiuliai.
- kada atliekama: ligos atvejais; Jeronimo Prahiškio pasakojimo kontekste.
- kaip atliekama: saugant neužgestančią ugnį ir aiškinant ligonio šešėlį prie šventosios ugnies.
Paskirtis
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
t-001 Narbutas pasakoja, kad žyniai prie Amžinosios ugnies pagal ligonio šešėlio padėtį aiškindavo gyvybės arba mirties ženklus.
| c-001 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Narbutas pasakoja, kad žyniai prie Amžinosios ugnies pagal ligonio šešėlio padėtį aiškindavo gyvybės arba mirties ženklus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Vėliau jis aptikęs, kad žmonės garbinę ugnį ir vadinę ją Amžinąja. Prie šventovių gyvenančių žynių darbas buvo rūpintis ku ru, kad ugnis niekad neužgestų. Bičiuliai teiraudavosi žynių, ar ligoniai išliks gyvi. Tuomet žyniai nakčia kreipdavosi į ugnį, o rytą atsakydavo klausėjams, kad prie šventosios ugnies matę ligonio šešėlį; šildydamasis prie ugnies, jis parūdydavęs arba mirties, arba gyvybės ženklus: jeigu ligoniui būdavę lemta gy venti, šešėlis stovėdavęs veidu į ugnį; priešingai, jeigu pasiro dydavo nugara į ugnį, neabejotinai laukė mirtis.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |