Amžinosios ugnies saugojimas ir ligonių likimo būrimas iš šešėlio
2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Narbuto perteikiamame Jeronimo pasakojime žmonės garbino ugnį ir vadino ją Amžinąja, o prie šventovių gyvenę žyniai rūpinosi, kad ji neužgestų. Ligonių bičiuliai klausdavo žynių apie ligonių likimą, o žyniai pagal prie šventosios ugnies matytą šešėlį aiškindavo gyvybės arba mirties ženklus.
Vėliau\njis aptikęs, kad žmonės garbinę ugnį ir vadinę ją Amžinąja.\nPrie šventovių gyvenančių žynių darbas buvo rūpintis ku\nru, kad ugnis niekad neužgestų. Bičiuliai teiraudavosi žynių,\nar ligoniai išliks gyvi. Tuomet žyniai nakčia kreipdavosi į ugnį,\no rytą atsakydavo klausėjams, kad prie šventosios ugnies matę\nligonio šešėlį; šildydamasis prie ugnies, jis parūdydavęs arba\nmirties, arba gyvybės ženklus: jeigu ligoniui būdavę lemta gy\nventi, šešėlis stovėdavęs veidu į ugnį; priešingai, jeigu pasiro\ndydavo nugara į ugnį, neabejotinai laukė mirtis.
Jie staty davo ligonį priešais didele ugnį (laužą): jeigu šešėlis nuo jo kūno krisdavo tiesiai ir visiškai į priešingą nuo laužo pusę, tai tą laikydavo ženklu, kad ligonis išgis; o jeigu šešėlis krisdavo įstrižai arba atrodydavo esąs šiek tiek nukrypęs į.
Jono Krikštytojo\nšventės išvakarėse, šokinėjimą aplink laužą, šokimą per jį Del-\n344\n\n## Puslapis 344\n\nrijus (Delno)' priskiria prie žiniuonystės dalykų, vadinamų pi\nromantija, pridurdamas, kad jo laikais, XVI amžiaus antrojo\nje pusėje, praktikuodavo dar kitą piromantijos rūšį. Jie staty\ndavo ligonį priešais didele ugnį (laužą): jeigu šešėlis nuo jo\nkūno krisdavo tiesiai ir visiškai į priešingą nuo laužo pusę, tai\ntą laikydavo ženklu, kad ligonis išgis; o jeigu šešėlis krisdavo\nįstrižai arba atrodydavo esąs šiek tiek nukrypęs į šoną, daryta\nišvada, kad liga neišgydoma. Matėme aukojimų aprašyme, kad\naukų paplotėliai buvo kepami mėtant juos per ugnį - tai buvo\napvalytoji duona, vadinamieji sikies nuplaudimies.