Santrauka
Šventaragio slėnis vaizduojamas kaip senoji Vilniaus religinė erdvė, kur degė Gabija vadinta amžinoji ugnis Perkūno garbei. Ugnį saugojo ir kurstė žyniai, o vėlesnis krikšto aprašymas rodo jos iškilmingą užgesinimą ir Perkūno šventyklos sugriovimą.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
- kategorija: religinė praktika
Atlikimas
- kas atlieka: žyniai; Krivių Krivaitis minimas kaip jų vyriausiasis.
- kada atliekama: iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo Vilniuje.
- kaip atliekama: saugant ir kurstant Gabija vadintą amžinąją ugnį Perkūno garbei.
Paskirtis
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Šventaragio slėnyje iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo degė Gabija vadinta amžinoji ugnis Perkūno garbei. | c-001 c-002 | |
| t-002 Amžinąją ugnį saugojo ir kurstė žyniai, o jų vyriausiasis buvo Krivių Krivaitis. | c-001 | |
| t-003 Krikšto apeigų metu Vilniuje buvo užgesinta amžinoji ugnis, iškirstos šventos girios ir sugriauta Perkūno šventykla. | c-003 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Šventaragio slėnyje degė Gabija vadinta ugnis, skirta Perkūnui, ją saugojo žyniai.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Čia buvo pirmykštė gyvenvietė, kurios vardas paskui buvo duotas ten išaugusiam miestui, pagaliau nuo tos tvirtovės prie Vilnios palei krantą pažemiais tęsėsi trobelės iki pat Vilijos. Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo tų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die vaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vy riausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūri mosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų ir patriarchų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vėlyvojo pagoniško Vilniaus topografijoje Gabija siejama su Šventaragio slėniu, šventykla ir Perkūno stabu.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Reikš mingiausia jos dalis buvo šventasis Šventaragio slėnis,’ rėpian tis pleištu įsiterpusią lanką tarp Vilijos ir Vilnelės, nuo senų senovės apaugęs ąžuolais; ten degė amžinoji ugnis - Gabija, didžiai garbinama lietuvių. Čia pat medinė šventykla, prie kurios šliejosi pagonių vaidilų būstai. Tolėliau, toje vietoje, kur dabar stovi katedra, stūksojo negrabus dievo Perkūno stabas, pastatytas ant akmeninės pakylos. Aplink tą aikštę, senosios religijos apeigoms parinktą, tęsėsi plačiai išsklidę Že mutinės pilies pastatai, daugiausia mediniai, bet aukštais bokštais ir palisadais apjuosti.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Krikšto apeigų metu Vilniuje buvo užgesinta amžinoji ugnis, iškirstos šventos girios ir sugriauta Perkūno šventykla.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Visi Vilniaus gyventojai, dar pagonys, buvo pakrikštyti, o po apeigų žmonėms išdalyti balti lininiai marškiniai. Iškil mingai užgesinta amžinoji ugnis, iškirstos šventos girios, su griauta Perkūno šventykla, ir būtent toje vietoje, vidur pi- liavietės, pradėta statyti Šv. Stanislovo katedra8.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |