Todėl tuojau po krikšto Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupystę, pastatė katedrą ir dar 7 pirmąsias parapijines bažnyčias krašte (Ukmergėje, Maišiogaloje, Nemenčine, Medininkuose, Krėvoje, Obalčiuose ir Ainoje). 1387 m. vasario 17 d. Vilniuje pradėta nauja vyskupija, o Vilniaus vyskupas nuo pat pradžių tapo centriniu Lietuvos bažnytinio gyvenimo asmeniu.
Tad kiek vėliau pas popiežių Urboną VI buvo pasiųsti kiti pasiuntiniai su Poznaniaus vyskupu Dobrogosta, vieną kartą jau tarpininkavusiu tarp popiežiaus Inocento VI ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo. Pasiuntiniai rado popiežių Perudžijoje (Š. Italijoje), kur jie buvo maloniai priimti ir gavo jo brevę (1388. IV. 8). Joje popiežius Urbonas VI išgyrė apsikrikštijusius lietuvius, o vysk. Dobrogostą įgaliojo sutvarkyti bažnytinius reikalus Lietuvoje ir įkurti Vilniaus vyskupiją pavedant ją Gniezno arkivyskupo valdžiai^1 ).
Katalikybei sustiprinti kartu su žmonių krikštijimu buvo statomos ir bažnyčios. Be esančių jau Vilniuje nuo seniau šv. Mikalojaus, šv. Petro ir šv. Panelės bažnyčių, dabar buvo padėti pamatai Vilniaus katedrai ir šv. Martyno bei šv. Jono bažnyčioms* 2). Katedra, kaipo būsianti vyriausia Lietuvos bažnyčia, kad pabrėžtų seno lietuvių tikėjimo pakeitimą naujuoju, statyta toje vietoje, kur Vilniaus lietuviai kūreno savo šventąją ugnį.
Su Mindaugo žuvimu pradingus « Lietuvos vyskupijai », Jogailos senelio įkurtoje sostinėje 1387.II.17 d. buvo duota pradžia naujai vyskupijai. Atlikdamas per vėlesnius šimtmečius savotišką lenkinimo rolę kalbiniu atžvilgiu mišriose srityse, nuo pat pradžių Vilniaus vyskupas pasidarė centrinis asmuo Lietuvos bažnytiniame gyvenime. Abu pirmieji Vilniaus vyskupai buvo pranciškonai (Andrius Vosila, Jokūbas Plichta), jau nuo anksčiau gyvenę Lietuvoje ir mokėję lietuviškai^16.
Su Mindaugo žuvimu pradingus « Lietuvos vyskupijai », Jogailos senelio įkurtoje sostinėje 1387.II.17 d. buvo duota pradžia naujai vyskupijai. Atlikdamas per vėlesnius šimtmečius savotišką lenkinimo rolę kalbiniu atžvilgiu mišriose srityse, nuo pat pradžių Vilniaus vyskupas pasidarė centrinis asmuo Lietuvos bažnytiniame gyvenime. Abu pirmieji Vilniaus vyskupai buvo pranciškonai (Andrius Vosila, Jokūbas Plichta), jau nuo anksčiau gyvenę Lietuvoje ir mokėję lietuviškai^16.