Skirių ir sudargų maištas prieš gotus, pralaimėjimas ir persikėlimas į romėnų globą apie 355 m
7 teiginiai13 įrašų0 ryšių
Jordanes, Narbuto perteikimu, minėjo skirius kaip iš pradžių taikiai su gotų gentimis gyvenusius ir labiau į žemdirbystę linkusius žmones. Skiriai sudarė sąjungą su sukilėliais, kartu puolė gotus ir po šio karo patyrė didelį pralaimėjimą. Po skirių pralaimėjimo Eduka vedė savo žmonių likučius iš Mezijos į dešiniąją Dunojaus pakrantę ir pasidavė romėnų globai.
Šių karingų plėšikų būriai, savaime suprantama, negalėjo ilgai gyventi taikiai ir, kai kaimynystėje nebuvo ko plėšti, ėmė vaidytis ir kariauti tarpusavyje. Tas pats istorikas Jordanas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų karaliukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą.
Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinėjimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūtimi. Dėl šių įvykių skiriai patyrė didelį pralaimėjimą.
Ir vėl laimės žvaigždė lydėjo gotus, kurie niekais pavertė visus pasikėsinimus j jų valdžią. Ištikus šiai nelaimei, Eduka gelbėjo likučius savo žmonių, kurie, palikę savo gyvenamąsias vietas Mezijoje, kėlėsi į dešiniąją Dunojaus pakrantę ir pasidavė romėnų globai. Šis kraustymasis kartu su kitomis dėl šių politinių įvykių persekiojamomis gotų gentimis įvyko apie 355 metus.
Šis kraustymasis kartu su kitomis dėl šių politinių įvykių persekiojamomis gotų gentimis įvyko apie 355 metus. Atvykėliai gana ilgą laiką buvo imperijos Padunojaus sienų sargai, akylai ir sėkmingai gynę nuo gotų, kurie buvo ir jų pačių priešai. 288 Istorinės išvados.
Tas pats istorikas Jorda nas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą.
Šių karingų plėšikų būriai, savaime suprantama, negalėjo ilgai gyventi taikiai ir, kai kaimynystėje nebuvo ko plėšti, ėmė vaidytis ir kariauti tarpusavyje. Tas pats istorikas Jordanas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų karaliukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą.
Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara liukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą.
Tačiau atsitiko taip, kad svebų karaliukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą. Jie pirmiausia sukurstė skirius nusimesti gotų priespaudą kaip tik tuo metu, kai jau atvirai kovojo su jais susikivirčiję kvadai. Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinėjimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūtimi.
Šios vilties ir narsos, kurią suteikia keršto troškimas, skatinami, skiri ai skubėjo su savo vadais Eduka ir Volfu pagelbėti svebams. Ir vėl laimės žvaigždė lydėjo gotus, kurie niekais pavertė visus pasikėsinimus j jų valdžią. Ištikus šiai nelaimei, Eduka gelbėjo likučius savo žmonių, kurie, palikę savo gyvenamąsias vietas Mezijoje, kėlėsi į dešiniąją Dunojaus pakrantę ir pasidavė romėnų globai.