Jordanes, Narbuto perteikimu, minėjo skirius kaip iš pradžių taikiai su gotų gentimis gyvenusius ir labiau į žemdirbystę linkusius žmones.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 293
Šių karingų \nplėšikų būriai, savaime suprantama, negalėjo ilgai gy\nventi taikiai ir, kai kaimynystėje nebuvo ko plėšti, ėmė \nvaidytis ir kariauti tarpusavyje. Tas pats istorikas Jorda\nnas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini \nskirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų \ngentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus \nnegu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara\nliukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių \nbendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai \npaskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą.
Skiriai sudarė sąjungą su sukilėliais, kartu puolė gotus ir po šio karo patyrė didelį pralaimėjimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 293
Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinė jimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūti mi. Dėl šių įvykių skiriai patyrė didelį pralaimėjimą.
Po skirių pralaimėjimo Eduka vedė savo žmonių likučius iš Mezijos į dešiniąją Dunojaus pakrantę ir pasidavė romėnų globai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 294
Ir vėl laimės žvaigždė lydėjo gotus, kurie niekais pavertė vi sus pasikėsinimus j jų valdžią. Ištikus šiai nelaimei, Edu ka gelbėjo likučius savo žmonių, kurie, palikę savo gy venamąsias vietas Mezijoje, kėlėsi į dešiniąją Dunojaus pakrantę ir pasidavė romėnų globai. Šis kraustymasis kartu su kitomis dėl šių politinių įvykių persekiojamomis gotų gentimis įvyko apie 355 metus.
Apie 355 m. persikėlę atvykėliai ilgą laiką saugojo imperijos Padunojaus sienas nuo gotų, kuriuos Narbutas apibūdino kaip jų pačių priešus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 294
Šis kraustymasis kartu su kitomis dėl šių politinių įvykių persekiojamomis gotų gentimis įvyko apie 355 metus. Atvykėliai gana ilgą laiką buvo imperijos Padunojaus sienų sargai, akylai ir sėkmingai gynę nuo gotų, kurie buvo ir jų pačių priešai. 288 Istorinės išvados.
Tas pats istorikas Jorda nas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 293
Šių karingų \nplėšikų būriai, savaime suprantama, negalėjo ilgai gy\nventi taikiai ir, kai kaimynystėje nebuvo ko plėšti, ėmė \nvaidytis ir kariauti tarpusavyje. Tas pats istorikas Jorda\nnas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini \nskirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų \ngentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus \nnegu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara\nliukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių \nbendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai \npaskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą.
Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara liukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 293
Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara liukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą. Jie pir miausia sukurstė skirius nusimesti gotų priespaudą kaip tik tuo metu, kai jau atvirai kovojo su jais susikivirčiję kvadai. Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinė jimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūti mi.
Šios vilties ir narsos, ku rią suteikia keršto troškimas, skatinami, skiri ai skubėjo su savo vadais Eduka ir Volfu pagelbėti svebams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 294
Šios vilties ir narsos, ku rią suteikia keršto troškimas, skatinami, skiri ai skubėjo su savo vadais Eduka ir Volfu pagelbėti svebams. Ir vėl laimės žvaigždė lydėjo gotus, kurie niekais pavertė vi sus pasikėsinimus j jų valdžią. Ištikus šiai nelaimei, Edu ka gelbėjo likučius savo žmonių, kurie, palikę savo gy venamąsias vietas Mezijoje, kėlėsi į dešiniąją Dunojaus pakrantę ir pasidavė romėnų globai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Šių karingų plėšikų būriai, savaime suprantama, negalėjo ilgai gy venti taikiai ir, kai kaimynystėje nebuvo ko plėšti, ėmė vaidytis ir kariauti tarpusavyje. Tas pats istorikas Jorda nas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara liukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą.
Susietas teiginys: t-005
Susieti teiginiai: t-005