Skirių ir sudargų maištas prieš gotus, pralaimėjimas ir persikėlimas į romėnų globą apie 355 m
7 teiginiai8 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Jordanes, Narbuto perteikimu, minėjo skirius kaip iš pradžių taikiai su gotų gentimis gyvenusius ir labiau į žemdirbystę linkusius žmones. Skiriai sudarė sąjungą su sukilėliais, kartu puolė gotus ir po šio karo patyrė didelį pralaimėjimą. Po skirių pralaimėjimo Eduka vedė savo žmonių likučius iš Mezijos į dešiniąją Dunojaus pakrantę ir pasidavė romėnų globai.
Šių karingų \nplėšikų būriai, savaime suprantama, negalėjo ilgai gy\nventi taikiai ir, kai kaimynystėje nebuvo ko plėšti, ėmė \nvaidytis ir kariauti tarpusavyje. Tas pats istorikas Jorda\nnas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini \nskirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų \ngentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus \nnegu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara\nliukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių \nbendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai \npaskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą.
Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinė jimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūti mi. Dėl šių įvykių skiriai patyrė didelį pralaimėjimą.
Ir vėl laimės žvaigždė lydėjo gotus, kurie niekais pavertė vi sus pasikėsinimus j jų valdžią. Ištikus šiai nelaimei, Edu ka gelbėjo likučius savo žmonių, kurie, palikę savo gy venamąsias vietas Mezijoje, kėlėsi į dešiniąją Dunojaus pakrantę ir pasidavė romėnų globai. Šis kraustymasis kartu su kitomis dėl šių politinių įvykių persekiojamomis gotų gentimis įvyko apie 355 metus.
Šis kraustymasis kartu su kitomis dėl šių politinių įvykių persekiojamomis gotų gentimis įvyko apie 355 metus. Atvykėliai gana ilgą laiką buvo imperijos Padunojaus sienų sargai, akylai ir sėkmingai gynę nuo gotų, kurie buvo ir jų pačių priešai. 288 Istorinės išvados.
Tas pats istorikas Jorda nas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą.
Šių karingų \nplėšikų būriai, savaime suprantama, negalėjo ilgai gy\nventi taikiai ir, kai kaimynystėje nebuvo ko plėšti, ėmė \nvaidytis ir kariauti tarpusavyje. Tas pats istorikas Jorda\nnas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini \nskirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų \ngentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus \nnegu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara\nliukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių \nbendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai \npaskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą.
Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara liukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą.
Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara liukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą. Jie pir miausia sukurstė skirius nusimesti gotų priespaudą kaip tik tuo metu, kai jau atvirai kovojo su jais susikivirčiję kvadai. Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinė jimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūti mi.