Romulo Augustulo pašalinimo patvirtinimas ir Odoakro valdžios Italijoje pripažinimas
6 teiginiai8 įrašai0 ryšių
Narbuto vaizdavimu, išsigandusiems italams nesipriešinant Odoakrui, Romos senatas patvirtino Romulo Augustulo pašalinimą iš imperatoriaus posto. Romos senatas pasiuntė į Konstantinopolį delegaciją pranešti Zenonui, kad Romoje nereikia skelbti imperatoriaus, o Odoakrui galima patikėti Italijos valdžią. Rytų rūmai patvirtino Odoakrą Italijos vietininku ir pavedė jam valdžią Dalmatijoje po tenykščio imperatoriaus mirties.
Romos senatas patvirtino Romulo Augustulo, kuriam nuo galvos nukrito pirmojo Romulo karališkoji ir pirmojo Augusto įsteigtos karūnos, pašalinimą iš imperatoriaus posto. Tarsi pats likimas panoro, kad šis jaunuolis sujungtų anų įžymių Romos imperijos įkūrėjų vardus ir būtų paskutinis jų vadų ir titulų paveldėtojas. Savo kariuomenės paskelbtas karaliumi, Odoakras galėjo priimti titulus ir sosto papuošalus, bet iš kuklumo ar politinių sumetimų skatinamas, o gal vengdamas įžeisti senatą, neliepė vadinti save nei imperatoriumi, nei Italijos karaliumi.
Romos senatas pasiuntė į Konstantinopolį delegaciją pranešti Zenonui, kad Romoje nereikia skelbti imperatoriaus, o Odoakrui galima patikėti Italijos valdžią.
Dėl to Romos senatas nusiuntė į Konstantinopolį pasiuntinius, pranešdamas, jog nereikia skelbti imperatorių Romoje, nes aukščiausio rango pareigūnas yra Rytų imperijoje; imperatorius gali drąsiai pasikliauti dora ir karingumu Odoakro kaip patricijaus, kuriam jis teikiasi patikėti valdžią italų diecezijoje. Su šia delegacija Odoakras nusiuntė savo pasiuntinius, kurie, demonstruodami nuolankumą, turėjo prašyti patvirtinti senato reikalavimus. Taip pat atvyko ir Nepo pasiuntiniai, kurie reikalavo, kad būtų patvirtintas jų imperatoriaus titulas. Tačiau, nepaisant viso to, Odoakras gavo tai, ko geidė, nors italai nelabai buvo linkę jį remti.
Tuo metu Rytų rūmai nedviprasmiškai patvirtino Odoakrą Italijos vietininku, pavesdami jam visą valdžią ir Dalmatijoje, kurios imperatorius buvo miręs. Odoakras netrukus perleido šią provinciją visigotų karaliui Evarikui, norėdamas taip pelnyti jo palankumą, o kiek anksčiau jis užmezgė draugiškus santykius su galingu Afrikos vandalų karaliumi Genseriku, iš kurio tam tikromis sąlygomis gavo Siciliją. Užsitikrinęs kaimyninių valstybių vadovų Zenono, Evariko ir Genseriko, kurie galėjo jam pakenkti, palankumą, jis, dorybingo ministro romėno Liberijaus remiamas, sutelkė visą dėmesį į Italijos vidaus problemas; samdyta kariuomenė, kaip buvo žadėta, gavo trečdalį žemės valdų1.
Romos senatas patvirtino Ro mulo Augustulo, kuriam nuo galvos nukrito pirmojo Ro mulo karališkoji ir pirmojo Augusto įsteigtos karūnos, pašalinimą iš imperatoriaus posto.
Romos senatas patvirtino Romulo Augustulo, kuriam nuo galvos nukrito pirmojo Romulo karališkoji ir pirmojo Augusto įsteigtos karūnos, pašalinimą iš imperatoriaus posto. Tarsi pats likimas panoro, kad šis jaunuolis sujungtų anų įžymių Romos imperijos įkūrėjų vardus ir būtų paskutinis jų vadų ir titulų paveldėtojas. Savo kariuomenės paskelbtas karaliumi, Odoakras galėjo priimti titulus ir sosto papuošalus, bet iš kuklumo ar politinių sumetimų skatinamas, o gal vengdamas įžeisti senatą, neliepė vadinti save nei imperatoriumi, nei Italijos karaliumi.
Dėl to Romos se natas nusiuntė į Konstantinopolį pasiuntinius, pranešda mas, jog nereikia skelbti imperatorių Romoje, nes aukš čiausio rango pareigūnas yra Rytų imperijoje; imperato rius gali drąsiai pasikliauti dora ir karingumu Odoakro kaip patricijaus.
Dėl to Romos senatas nusiuntė į Konstantinopolį pasiuntinius, pranešdamas, jog nereikia skelbti imperatorių Romoje, nes aukščiausio rango pareigūnas yra Rytų imperijoje; imperatorius gali drąsiai pasikliauti dora ir karingumu Odoakro kaip patricijaus, kuriam jis teikiasi patikėti valdžią italų diecezijoje. Su šia delegacija Odoakras nusiuntė savo pasiuntinius, kurie, demonstruodami nuolankumą, turėjo prašyti patvirtinti senato reikalavimus. Taip pat atvyko ir Nepo pasiuntiniai, kurie reikalavo, kad būtų patvirtintas jų imperatoriaus titulas. Tačiau, nepaisant viso to, Odoakras gavo tai, ko geidė, nors italai nelabai buvo linkę jį remti.
Tuo metu Rytų rūmai nedviprasmiškai patvirtino Odoakrą Italijos vietininku, pavesdami jam visą valdžią ir Dal matijoje, kurios imperatorius buvo miręs.
Tuo metu Rytų rūmai nedviprasmiškai patvirtino Odoakrą Italijos vietininku, pavesdami jam visą valdžią ir Dalmatijoje, kurios imperatorius buvo miręs. Odoakras netrukus perleido šią provinciją visigotų karaliui Evarikui, norėdamas taip pelnyti jo palankumą, o kiek anksčiau jis užmezgė draugiškus santykius su galingu Afrikos vandalų karaliumi Genseriku, iš kurio tam tikromis sąlygomis gavo Siciliją. Užsitikrinęs kaimyninių valstybių vadovų Zenono, Evariko ir Genseriko, kurie galėjo jam pakenkti, palankumą, jis, dorybingo ministro romėno Liberijaus remiamas, sutelkė visą dėmesį į Italijos vidaus problemas; samdyta kariuomenė, kaip buvo žadėta, gavo trečdalį žemės valdų1.