Romulo Augustulo pašalinimo patvirtinimas ir Odoakro valdžios Italijoje pripažinimas
6 teiginiai7 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Narbuto vaizdavimu, išsigandusiems italams nesipriešinant Odoakrui, Romos senatas patvirtino Romulo Augustulo pašalinimą iš imperatoriaus posto. Romos senatas pasiuntė į Konstantinopolį delegaciją pranešti Zenonui, kad Romoje nereikia skelbti imperatoriaus, o Odoakrui galima patikėti Italijos valdžią. Rytų rūmai patvirtino Odoakrą Italijos vietininku ir pavedė jam valdžią Dalmatijoje po tenykščio imperatoriaus mirties.
Romos senatas patvirtino Ro mulo Augustulo, kuriam nuo galvos nukrito pirmojo Ro mulo karališkoji ir pirmojo Augusto įsteigtos karūnos, pašalinimą iš imperatoriaus posto. Tarsi pats likimas pa noro, kad šis jaunuolis sujungtų anų įžymių Romos im perijos įkūrėjų vardus ir būtų paskutinis jų vadų ir ti tulų paveldėtojas. Savo kariuomenės paskelbtas karaliu mi, Odoakras galėjo priimti titulus ir sosto papuošalus, bet iš kuklumo ar politinių sumetimų skatinamas, o gal vengdamas įžeisti senatą, neliepė vadinti save nei im peratoriumi, nei Italijos karaliumi.
Romos senatas pasiuntė į Konstantinopolį delegaciją pranešti Zenonui, kad Romoje nereikia skelbti imperatoriaus, o Odoakrui galima patikėti Italijos valdžią.
Dėl to Romos se\nnatas nusiuntė į Konstantinopolį pasiuntinius, pranešda\nmas, jog nereikia skelbti imperatorių Romoje, nes aukš\nčiausio rango pareigūnas yra Rytų imperijoje; imperato\nrius gali drąsiai pasikliauti dora ir karingumu Odoakro \nkaip patricijaus, kuriam jis teikiasi patikėti valdžią italų \ndiecezijoje. Su šia delegacija Odoakras nusiuntė savo pa\nsiuntinius, kurie, demonstruodami nuolankumą, turėjo \nprašyti patvirtinti senato reikalavimus. Taip pat atvyko \nir Nepo pasiuntiniai, kurie reikalavo, kad būtų patvirtin\ntas jų imperatoriaus titulas. Tačiau, nepaisant viso to, \nOdoakras gavo tai, ko geidė, nors italai nelabai buvo \nlinkę jį remti.
Tuo \nmetu Rytų rūmai nedviprasmiškai patvirtino Odoakrą \nItalijos vietininku, pavesdami jam visą valdžią ir Dal\nmatijoje, kurios imperatorius buvo miręs. Odoakras ne\ntrukus perleido šią provinciją visigotų karaliui Evarikui, \nnorėdamas taip pelnyti jo palankumą, o kiek anksčiau \njis užmezgė draugiškus santykius su galingu Afrikos \nvandalų karaliumi Genseriku, iš kurio tam tikromis są\nlygomis gavo Siciliją. Užsitikrinęs kaimyninių valstybių \nvadovų Zenono, Evariko ir Genseriko, kurie galėjo jam \npakenkti, palankumą, jis, dorybingo ministro romėno Li- \nberijaus remiamas, sutelkė visą dėmesį į Italijos vidaus \nproblemas; samdyta kariuomenė, kaip buvo žadėta, gavo \ntrečdalį žemės valdų1.
Romos senatas patvirtino Ro mulo Augustulo, kuriam nuo galvos nukrito pirmojo Ro mulo karališkoji ir pirmojo Augusto įsteigtos karūnos, pašalinimą iš imperatoriaus posto.
Romos senatas patvirtino Ro mulo Augustulo, kuriam nuo galvos nukrito pirmojo Ro mulo karališkoji ir pirmojo Augusto įsteigtos karūnos, pašalinimą iš imperatoriaus posto. Tarsi pats likimas pa noro, kad šis jaunuolis sujungtų anų įžymių Romos im perijos įkūrėjų vardus ir būtų paskutinis jų vadų ir ti tulų paveldėtojas. Savo kariuomenės paskelbtas karaliu mi, Odoakras galėjo priimti titulus ir sosto papuošalus, bet iš kuklumo ar politinių sumetimų skatinamas, o gal vengdamas įžeisti senatą, neliepė vadinti save nei im peratoriumi, nei Italijos karaliumi.
Dėl to Romos se natas nusiuntė į Konstantinopolį pasiuntinius, pranešda mas, jog nereikia skelbti imperatorių Romoje, nes aukš čiausio rango pareigūnas yra Rytų imperijoje; imperato rius gali drąsiai pasikliauti dora ir karingumu Odoakro kaip patricijaus.
Dėl to Romos se\nnatas nusiuntė į Konstantinopolį pasiuntinius, pranešda\nmas, jog nereikia skelbti imperatorių Romoje, nes aukš\nčiausio rango pareigūnas yra Rytų imperijoje; imperato\nrius gali drąsiai pasikliauti dora ir karingumu Odoakro \nkaip patricijaus, kuriam jis teikiasi patikėti valdžią italų \ndiecezijoje. Su šia delegacija Odoakras nusiuntė savo pa\nsiuntinius, kurie, demonstruodami nuolankumą, turėjo \nprašyti patvirtinti senato reikalavimus. Taip pat atvyko \nir Nepo pasiuntiniai, kurie reikalavo, kad būtų patvirtin\ntas jų imperatoriaus titulas. Tačiau, nepaisant viso to, \nOdoakras gavo tai, ko geidė, nors italai nelabai buvo \nlinkę jį remti.
Tuo metu Rytų rūmai nedviprasmiškai patvirtino Odoakrą Italijos vietininku, pavesdami jam visą valdžią ir Dal matijoje, kurios imperatorius buvo miręs.
Tuo \nmetu Rytų rūmai nedviprasmiškai patvirtino Odoakrą \nItalijos vietininku, pavesdami jam visą valdžią ir Dal\nmatijoje, kurios imperatorius buvo miręs. Odoakras ne\ntrukus perleido šią provinciją visigotų karaliui Evarikui, \nnorėdamas taip pelnyti jo palankumą, o kiek anksčiau \njis užmezgė draugiškus santykius su galingu Afrikos \nvandalų karaliumi Genseriku, iš kurio tam tikromis są\nlygomis gavo Siciliją. Užsitikrinęs kaimyninių valstybių \nvadovų Zenono, Evariko ir Genseriko, kurie galėjo jam \npakenkti, palankumą, jis, dorybingo ministro romėno Li- \nberijaus remiamas, sutelkė visą dėmesį į Italijos vidaus \nproblemas; samdyta kariuomenė, kaip buvo žadėta, gavo \ntrečdalį žemės valdų1.