Narbuto vaizdavimu, išsigandusiems italams nesipriešinant Odoakrui, Romos senatas patvirtino Romulo Augustulo pašalinimą iš imperatoriaus posto.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 314
Romos senatas patvirtino Ro mulo Augustulo, kuriam nuo galvos nukrito pirmojo Ro mulo karališkoji ir pirmojo Augusto įsteigtos karūnos, pašalinimą iš imperatoriaus posto. Tarsi pats likimas pa noro, kad šis jaunuolis sujungtų anų įžymių Romos im perijos įkūrėjų vardus ir būtų paskutinis jų vadų ir ti tulų paveldėtojas. Savo kariuomenės paskelbtas karaliu mi, Odoakras galėjo priimti titulus ir sosto papuošalus, bet iš kuklumo ar politinių sumetimų skatinamas, o gal vengdamas įžeisti senatą, neliepė vadinti save nei im peratoriumi, nei Italijos karaliumi.
Romos senatas pasiuntė į Konstantinopolį delegaciją pranešti Zenonui, kad Romoje nereikia skelbti imperatoriaus, o Odoakrui galima patikėti Italijos valdžią.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 315
Dėl to Romos se\nnatas nusiuntė į Konstantinopolį pasiuntinius, pranešda\nmas, jog nereikia skelbti imperatorių Romoje, nes aukš\nčiausio rango pareigūnas yra Rytų imperijoje; imperato\nrius gali drąsiai pasikliauti dora ir karingumu Odoakro \nkaip patricijaus, kuriam jis teikiasi patikėti valdžią italų \ndiecezijoje. Su šia delegacija Odoakras nusiuntė savo pa\nsiuntinius, kurie, demonstruodami nuolankumą, turėjo \nprašyti patvirtinti senato reikalavimus. Taip pat atvyko \nir Nepo pasiuntiniai, kurie reikalavo, kad būtų patvirtin\ntas jų imperatoriaus titulas. Tačiau, nepaisant viso to, \nOdoakras gavo tai, ko geidė, nors italai nelabai buvo \nlinkę jį remti.
Rytų rūmai patvirtino Odoakrą Italijos vietininku ir pavedė jam valdžią Dalmatijoje po tenykščio imperatoriaus mirties.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 315
Tuo \nmetu Rytų rūmai nedviprasmiškai patvirtino Odoakrą \nItalijos vietininku, pavesdami jam visą valdžią ir Dal\nmatijoje, kurios imperatorius buvo miręs. Odoakras ne\ntrukus perleido šią provinciją visigotų karaliui Evarikui, \nnorėdamas taip pelnyti jo palankumą, o kiek anksčiau \njis užmezgė draugiškus santykius su galingu Afrikos \nvandalų karaliumi Genseriku, iš kurio tam tikromis są\nlygomis gavo Siciliją. Užsitikrinęs kaimyninių valstybių \nvadovų Zenono, Evariko ir Genseriko, kurie galėjo jam \npakenkti, palankumą, jis, dorybingo ministro romėno Li- \nberijaus remiamas, sutelkė visą dėmesį į Italijos vidaus \nproblemas; samdyta kariuomenė, kaip buvo žadėta, gavo \ntrečdalį žemės valdų1.
Romos senatas patvirtino Ro mulo Augustulo, kuriam nuo galvos nukrito pirmojo Ro mulo karališkoji ir pirmojo Augusto įsteigtos karūnos, pašalinimą iš imperatoriaus posto.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 314
Romos senatas patvirtino Ro mulo Augustulo, kuriam nuo galvos nukrito pirmojo Ro mulo karališkoji ir pirmojo Augusto įsteigtos karūnos, pašalinimą iš imperatoriaus posto. Tarsi pats likimas pa noro, kad šis jaunuolis sujungtų anų įžymių Romos im perijos įkūrėjų vardus ir būtų paskutinis jų vadų ir ti tulų paveldėtojas. Savo kariuomenės paskelbtas karaliu mi, Odoakras galėjo priimti titulus ir sosto papuošalus, bet iš kuklumo ar politinių sumetimų skatinamas, o gal vengdamas įžeisti senatą, neliepė vadinti save nei im peratoriumi, nei Italijos karaliumi.
Dėl to Romos se natas nusiuntė į Konstantinopolį pasiuntinius, pranešda mas, jog nereikia skelbti imperatorių Romoje, nes aukš čiausio rango pareigūnas yra Rytų imperijoje; imperato rius gali drąsiai pasikliauti dora ir karingumu Odoakro kaip patricijaus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 315
Dėl to Romos se\nnatas nusiuntė į Konstantinopolį pasiuntinius, pranešda\nmas, jog nereikia skelbti imperatorių Romoje, nes aukš\nčiausio rango pareigūnas yra Rytų imperijoje; imperato\nrius gali drąsiai pasikliauti dora ir karingumu Odoakro \nkaip patricijaus, kuriam jis teikiasi patikėti valdžią italų \ndiecezijoje. Su šia delegacija Odoakras nusiuntė savo pa\nsiuntinius, kurie, demonstruodami nuolankumą, turėjo \nprašyti patvirtinti senato reikalavimus. Taip pat atvyko \nir Nepo pasiuntiniai, kurie reikalavo, kad būtų patvirtin\ntas jų imperatoriaus titulas. Tačiau, nepaisant viso to, \nOdoakras gavo tai, ko geidė, nors italai nelabai buvo \nlinkę jį remti.
Tuo metu Rytų rūmai nedviprasmiškai patvirtino Odoakrą Italijos vietininku, pavesdami jam visą valdžią ir Dal matijoje, kurios imperatorius buvo miręs.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 315
Tuo \nmetu Rytų rūmai nedviprasmiškai patvirtino Odoakrą \nItalijos vietininku, pavesdami jam visą valdžią ir Dal\nmatijoje, kurios imperatorius buvo miręs. Odoakras ne\ntrukus perleido šią provinciją visigotų karaliui Evarikui, \nnorėdamas taip pelnyti jo palankumą, o kiek anksčiau \njis užmezgė draugiškus santykius su galingu Afrikos \nvandalų karaliumi Genseriku, iš kurio tam tikromis są\nlygomis gavo Siciliją. Užsitikrinęs kaimyninių valstybių \nvadovų Zenono, Evariko ir Genseriko, kurie galėjo jam \npakenkti, palankumą, jis, dorybingo ministro romėno Li- \nberijaus remiamas, sutelkė visą dėmesį į Italijos vidaus \nproblemas; samdyta kariuomenė, kaip buvo žadėta, gavo \ntrečdalį žemės valdų1.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Dėl to Romos se natas nusiuntė į Konstantinopolį pasiuntinius, pranešda mas, jog nereikia skelbti imperatorių Romoje, nes aukš čiausio rango pareigūnas yra Rytų imperijoje; imperato rius gali drąsiai pasikliauti dora ir karingumu Odoakro kaip patricijaus, kuriam jis teikiasi patikėti valdžią italų diecezijoje. Su šia delegacija Odoakras nusiuntė savo pa siuntinius, kurie, demonstruodami nuolankumą, turėjo prašyti patvirtinti senato reikalavimus. Taip pat atvyko ir Nepo pasiuntiniai, kurie reikalavo, kad būtų patvirtin tas jų imperatoriaus titulas. Tačiau, nepaisant viso to, Odoakras gavo tai, ko geidė, nors italai nelabai buvo linkę jį remti.
Susietas teiginys: t-005
Susieti teiginiai: t-005
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tuo metu Rytų rūmai nedviprasmiškai patvirtino Odoakrą Italijos vietininku, pavesdami jam visą valdžią ir Dal matijoje, kurios imperatorius buvo miręs. Odoakras ne trukus perleido šią provinciją visigotų karaliui Evarikui, norėdamas taip pelnyti jo palankumą, o kiek anksčiau jis užmezgė draugiškus santykius su galingu Afrikos vandalų karaliumi Genseriku, iš kurio tam tikromis są lygomis gavo Siciliją. Užsitikrinęs kaimyninių valstybių vadovų Zenono, Evariko ir Genseriko, kurie galėjo jam pakenkti, palankumą, jis, dorybingo ministro romėno Li- berijaus remiamas, sutelkė visą dėmesį į Italijos vidaus problemas; samdyta kariuomenė, kaip buvo žadėta, gavo trečdalį žemės valdų1.
Susietas teiginys: t-006
Susieti teiginiai: t-006