Hirių įsikūrimas prie Rosės ir vėlesni slavų, pečenegų bei poloviečių poslinkiai
5 teiginiai6 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Teodoro Narbuto pasakojime III a. pabaigoje ar IV a. pradžioje slavų tiveriečiai persikėlė nuo Dnestro žemupio prie Dnepro ir pasiekė Rosės žiotis. Teodoro Narbuto pasakojime Jaroslavas po 1031 m. žygio į Lenkiją belaisvius kėlė arčiau Kijevo, bet Rosės krašte kolonijų nesteigė dėl pečenegų. Narbutas nurodo, kad 1128 m. nutautėję hiriai su pečenegais persikėlė į kairįjį Dnepro krantą, vėliau buvo išstumti už Dono ir davė pradžią Belgorodo totoriams.
Šią\nliesą patvirtina ir vėlesnė šio krašto istorija. III amžiaus\npabaigoje ar IV amžiaus pradžioje slavų tiveriečių gen\ntys dėl kažkokių aplinkybių pokyčių persikėlė nuo Dnest\nro žemupio prie Dnepro ir pasistūmėjo palei šią upę aukš-\nlyn net iki Rosės žiočių kaip tik tada, kai jau dauguma\nbirių perėjo prie Dunojaus, galbūt norėdami sustiprinti\npastipusią skiriu ir sudargų karinę galią. Vėliau toje\nUkrainos dalyje apsigyveno tiveriečių ainiai polianai, ku\nrie vertėsi žemdirbyste, buvo vaišingi ir troško draugiš\nkų santykių su kitais.
Narbutas nurodo, kad 1128 m. nutautėję hiriai su pečenegais persikėlė į kairįjį Dnepro krantą, vėliau buvo išstumti už Dono ir davė pradžią Belgorodo totoriams.
Tas pats Jaroslavas 1041 metais puolė ir Lietuvą, tačiau nėra žinių, kad jis būtų lietuvių belaisvius perkėlęs į Ukrainą, taiip pat niekur negalima matyti ukrainiečių tautybės žmonių susimai šymo su lietuviais. Smukus pečenegams dešiniojoje Dnep- ro pakrantėje, nutautėję hiriai su tomis gentimis persi kėlė į kairiąją šios upės pakrantę; jie įsiterpė tarp polo- viečių ir kartu su jais buvo išstumti kitapus Dono, kur davė pradžią Belgorodo totoriams. Tai įvyko 1128 me tais.
294\nIšsiaiškinus visus šiuos dalykus, nereikia abejoti, kad\nbirių gyventa pakrantėse ukrainiečių Rosės, kurią pa\ngal savo religinius papročius pašventino suteikdami jai\nšį mitinį vardą. Čia jie gyveno nuo III amžiaus pabaigos\nbeveik iki XII amžiaus vidurio, kai, graikų imperatoriui\nJonui Komninui 1121 metais nugalėjus pečenegus, išsi\nkėlė į kairįjį Dnepro krantą pas poloviečius; taigi ten\njie gyveno aštuonis šimtmečius, ir būtent tai nulėmė lie\ntuvių genčių suteiktų vietovardžių ir upių pavadinimų\npastovumą. Dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, pasak\nmūsų istorijos supratimo, hiriai atėjo į Rytus iš lietu\nvių krašto, esančio Nemuno žemupio dešiniojoje pakran\ntėje, kur jie gyveno prie Jūros upės.
III amžiaus pabaigoje ar IV amžiaus pradžioje slavų tiveriečių gen tys dėl kažkokių aplinkybių pokyčių persikėlė nuo Dnest ro žemupio prie Dnepro ir pasistūmėjo palei šią upę aukšlyn net iki Rosės žiočių kaip tik tada, kai jau dauguma birių perėjo prie.
Gotams persikėlus į deši nįjį Dnestro krantą, tai žinoma iš gotų istorijos ir Bizan tijos rašytojų kūrinių, nei gotų, nei dakų ten jau nega lėjo būti; todėl žemė buvo neužimta, ir lietuvių tauta hi- riai, ėję įkandin gotų, tikriausiai ten ir apsigyveno maž daug II krikščioniškosios eros amžiaus pabaigoje. Šią liesą patvirtina ir vėlesnė šio krašto istorija. III amžiaus pabaigoje ar IV amžiaus pradžioje slavų tiveriečių gen tys dėl kažkokių aplinkybių pokyčių persikėlė nuo Dnest ro žemupio prie Dnepro ir pasistūmėjo palei šią upę aukš- lyn net iki Rosės žiočių kaip tik tada, kai jau dauguma birių perėjo prie Dunojaus, galbūt norėdami sustiprinti pastipusią skiriu ir sudargų karinę galią.
Tačiau jis negalėjo įkurti jokių kolonijų krašte, esančiame prie Rosės, nes ten gyveno pečenegai su orda, vadinama Charoboe. Tas pats Jaroslavas 1041 metais puolė ir Lietuvą, tačiau nėra žinių, kad jis būtų lietuvių belaisvius perkėlęs į Ukrainą, taiip pat niekur negalima matyti ukrainiečių tautybės žmonių susimai šymo su lietuviais. Smukus pečenegams dešiniojoje Dnep- ro pakrantėje, nutautėję hiriai su tomis gentimis persi kėlė į kairiąją šios upės pakrantę; jie įsiterpė tarp polo- viečių ir kartu su jais buvo išstumti kitapus Dono, kur davė pradžią Belgorodo totoriams.