Teodoro Narbuto pasakojime III a. pabaigoje ar IV a. pradžioje slavų tiveriečiai persikėlė nuo Dnestro žemupio prie Dnepro ir pasiekė Rosės žiotis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 297
Šią liesą patvirtina ir vėlesnė šio krašto istorija. III amžiaus pabaigoje ar IV amžiaus pradžioje slavų tiveriečių gentys dėl kažkokių aplinkybių pokyčių persikėlė nuo Dnestro žemupio prie Dnepro ir pasistūmėjo palei šią upę aukšlyn net iki Rosės žiočių kaip tik tada, kai jau dauguma birių perėjo prie Dunojaus, galbūt norėdami sustiprinti pastipusią skiriu ir sudargų karinę galią. Vėliau toje Ukrainos dalyje apsigyveno tiveriečių ainiai polianai, kurie vertėsi žemdirbyste, buvo vaišingi ir troško draugiškų santykių su kitais.
Narbutas nurodo, kad 1128 m. nutautėję hiriai su pečenegais persikėlė į kairįjį Dnepro krantą, vėliau buvo išstumti už Dono ir davė pradžią Belgorodo totoriams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 298
Tas pats Jaroslavas 1041 metais puolė ir Lietuvą, tačiau nėra žinių, kad jis būtų lietuvių belaisvius perkėlęs į Ukrainą, taiip pat niekur negalima matyti ukrainiečių tautybės žmonių susimaišymo su lietuviais. Smukus pečenegams dešiniojoje Dnepro pakrantėje, nutautėję hiriai su tomis gentimis persikėlė į kairiąją šios upės pakrantę; jie įsiterpė tarp poloviečių ir kartu su jais buvo išstumti kitapus Dono, kur davė pradžią Belgorodo totoriams. Tai įvyko 1128 metais.
Teodoro Narbuto aiškinimu, hiriai nuo III a. pabaigos beveik iki XII a. vidurio gyveno prie Rosės ir suteikė jai mitinį vardą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 298
294 Išsiaiškinus visus šiuos dalykus, nereikia abejoti, kad birių gyventa pakrantėse ukrainiečių Rosės, kurią pagal savo religinius papročius pašventino suteikdami jai šį mitinį vardą. Čia jie gyveno nuo III amžiaus pabaigos beveik iki XII amžiaus vidurio, kai, graikų imperatoriui Jonui Komninui 1121 metais nugalėjus pečenegus, išsikėlė į kairįjį Dnepro krantą pas poloviečius; taigi ten jie gyveno aštuonis šimtmečius, ir būtent tai nulėmė lietuvių genčių suteiktų vietovardžių ir upių pavadinimų pastovumą. Dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, pasak mūsų istorijos supratimo, hiriai atėjo į Rytus iš lietuvių krašto, esančio Nemuno žemupio dešiniojoje pakrantėje, kur jie gyveno prie Jūros upės.
III amžiaus pabaigoje ar IV amžiaus pradžioje slavų tiveriečių gen tys dėl kažkokių aplinkybių pokyčių persikėlė nuo Dnest ro žemupio prie Dnepro ir pasistūmėjo palei šią upę aukšlyn net iki Rosės žiočių kaip tik tada, kai jau dauguma birių perėjo prie.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 297
Gotams persikėlus į dešinįjį Dnestro krantą, tai žinoma iš gotų istorijos ir Bizantijos rašytojų kūrinių, nei gotų, nei dakų ten jau negalėjo būti; todėl žemė buvo neužimta, ir lietuvių tauta hiriai, ėję įkandin gotų, tikriausiai ten ir apsigyveno maždaug II krikščioniškosios eros amžiaus pabaigoje. Šią liesą patvirtina ir vėlesnė šio krašto istorija. III amžiaus pabaigoje ar IV amžiaus pradžioje slavų tiveriečių gentys dėl kažkokių aplinkybių pokyčių persikėlė nuo Dnestro žemupio prie Dnepro ir pasistūmėjo palei šią upę aukšlyn net iki Rosės žiočių kaip tik tada, kai jau dauguma birių perėjo prie Dunojaus, galbūt norėdami sustiprinti pastipusią skiriu ir sudargų karinę galią.
Tačiau jis negalėjo įkurti jokių kolonijų krašte, esančiame prie Rosės, nes ten gyveno pečenegai su orda, vadinama Charoboe.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 298
Tačiau jis negalėjo įkurti jokių kolonijų krašte, esančiame prie Rosės, nes ten gyveno pečenegai su orda, vadinama Charoboe. Tas pats Jaroslavas 1041 metais puolė ir Lietuvą, tačiau nėra žinių, kad jis būtų lietuvių belaisvius perkėlęs į Ukrainą, taiip pat niekur negalima matyti ukrainiečių tautybės žmonių susimaišymo su lietuviais. Smukus pečenegams dešiniojoje Dnepro pakrantėje, nutautėję hiriai su tomis gentimis persikėlė į kairiąją šios upės pakrantę; jie įsiterpė tarp poloviečių ir kartu su jais buvo išstumti kitapus Dono, kur davė pradžią Belgorodo totoriams.
Teodoro Narbuto pasakojime Jaroslavas po 1031 m. žygio į Lenkiją belaisvius kėlė arčiau Kijevo, bet Rosės krašte kolonijų nesteigė dėl pečenegų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 298
Tačiau jis negalėjo įkurti jokių kolonijų krašte, esančiame prie Rosės, nes ten gyveno pečenegai su orda, vadinama Charoboe. Tas pats Jaroslavas 1041 metais puolė ir Lietuvą, tačiau nėra žinių, kad jis būtų lietuvių belaisvius perkėlęs į Ukrainą, taiip pat niekur negalima matyti ukrainiečių tautybės žmonių susimaišymo su lietuviais. Smukus pečenegams dešiniojoje Dnepro pakrantėje, nutautėję hiriai su tomis gentimis persikėlė į kairiąją šios upės pakrantę; jie įsiterpė tarp poloviečių ir kartu su jais buvo išstumti kitapus Dono, kur davė pradžią Belgorodo totoriams.