Narbuto pasakojimu, 514 m. pr. Kr. Darijus patraukė prieš Indatirą, kai skitai neketino žemintis. Darijaus žygio metu persų kariuomenė, skitams traukiantis, perėjo Skitiją ir persikėlė per Dnestrą, Būgą, Dneprą bei Donecą. Narbutas vertino, kad Darijui nepavykęs žygis prieš skitus paveikė Skitijos vidaus sąlygas ir artino ją prie žlugimo.
Dėl įvairių trūkumų reikėjo trauktis tuo pat keliu, kuriuo kariuomenė buvo atėjusi. Galop išdidžiam monarchui buvo laimė persikelti su likusia armija per Dunojų tuo pačiu tiltu, kurį jis pats pastatė ir kuris dėl laimingo atsitiktinumo išliko, nes kitaip persai būtų jį neišvengiamai visiškai sutriuškinę1. 40 Darijui nepavyko įveikti skitų, bet šis žygis turėjo didelę įtaką Skitijos vidaus gyvenimo sąlygoms, nes būtent nuo to laiko ji aiškiai ėmė artėti prie žlugimo.
Taip Darijus buvo priverstas greitai pereiti visą Skitiją, persikelti per tokias dideles upes kaip Dnestras, Būgas, Dnepras ir Donecas. Antra vertus, persų karalius, pasak Herodoto, savo dvariškių pataikavimų suklaidintas, iš neapdairaus įkarščio tarytum padėjo skitams įgyvendinti jų ketinimus. Jo brolis Artabanas veltui stengėsi įrodyti, kad nenaudinga aukoti septynissyk šimtatūkstantinę armiją nepažįstamam, visiškai nusiaubtam ir sausringam kraštui, kur visko labai stigo, o tai buvo pavojingiau negu priešo ginklai.
Dėl įvairių trūkumų reikėjo trauktis tuo pat keliu, kuriuo kariuomenė buvo atėjusi. Galop išdidžiam monarchui buvo laimė persikelti su likusia armija per Dunojų tuo pačiu tiltu, kurį jis pats pastatė ir kuris dėl laimingo atsitiktinumo išliko, nes kitaip persai būtų jį neišvengiamai visiškai sutriuškinę1. 40 Darijui nepavyko įveikti skitų, bet šis žygis turėjo didelę įtaką Skitijos vidaus gyvenimo sąlygoms, nes būtent nuo to laiko ji aiškiai ėmė artėti prie žlugimo.
Ko gero, remdami Skitijos kolonistus graikus, persai palaikė jų siekimą sunaikinti seną krašto tvarką ir suteikė progą svetimoms gentims imtis veiksmų šiam tikslui įgyvendinti. 1 Ponas Eichvaldas, buvusio Vilniaus universiteto, o vėliau — Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos profesorius, „Dorpater Jahrbuch“ paskelbė savo straipsnį apie Darijaus žygį prieš skitus pavadinimu „Darijus, Histapo sūnus, Pinsko apylinkėse“, Jis, remdamasis Herodoto ir Ktesijaus, o ypač pirmojo, kuris paliko budinu šalies aprašymą, duomenimis, daro išvadą, jog lai turėjusi būti dabartinė Polesė. Tą išvadą jis grindžia šiandienine topografine šios žemės padėtimi, Herodoto minimais upių pavadinimais bei kitomis smulkmenomis, leidžiančiomis taip manyti ir įžvelgti panašumą.
Kadangi priešo būriai buvo narsūs ir puikiai gink luoti, todėl skitai niekur nestojo į mūšį, bet, gerai apsi galvoję ir išvengdami lemtingų kovų bei puldinėdami iš šonų ir užnugario, vertė priešą sparčiai žygiuoti su visa jo nesuskaičiuojamų atsargų našta.
Kadangi priešo būriai buvo narsūs ir puikiai ginkluoti, todėl skitai niekur nestojo į mūšį, bet, gerai apsigalvoję ir išvengdami lemtingų kovų bei puldinėdami iš šonų ir užnugario, vertė priešą sparčiai žygiuoti su visa jo nesuskaičiuojamų atsargų našta. Taip Darijus buvo priverstas greitai pereiti visą Skitiją, persikelti per tokias dideles upes kaip Dnestras, Būgas, Dnepras ir Donecas. Antra vertus, persų karalius, pasak Herodoto, savo dvariškių pataikavimų suklaidintas, iš neapdairaus įkarščio tarytum padėjo skitams įgyvendinti jų ketinimus. Jo brolis Artabanas veltui stengėsi įrodyti, kad nenaudinga aukoti septynissyk šimtatūkstantinę armiją nepažįstamam, visiškai nusiaubtam ir sausringam kraštui, kur visko labai stigo, o tai buvo pavojingiau negu priešo ginklai.
Skitai savo ruožtu sudarė išmintingą gynybos pla ną: jie pirmiausia kreipėsi į savo kaimynus ir sąjunginin kus, kviesdami kovoti su bendru priešu, o patys, nusiau bę Padnestrės apylinkes, paliko šias vietas puolantiems persams ir taip darė be paliovos.
Skitai savo ruožtu sudarė išmintingą gynybos planą: jie pirmiausia kreipėsi į savo kaimynus ir sąjungininkus, kviesdami kovoti su bendru priešu, o patys, nusiaubę Padnestrės apylinkes, paliko šias vietas puolantiems persams ir taip darė be paliovos traukdamiesi nuo jų kariuomenės. Jie padalijo savo jėgas į dvi dalis, kurioms vadovavo du vadai, turėję veikti pagal išankstinį susitarimą.