Narbuto pasakojimu, 514 m. pr. Kr. Darijus patraukė prieš Indatirą, kai skitai neketino žemintis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 57
Dėl įvairių trūkumų\nreikėjo trauktis tuo pat keliu, kuriuo kariuomenė buvo\natėjusi. Galop išdidžiam monarchui buvo laimė persikelti\nsu likusia armija per Dunojų tuo pačiu tiltu, kurį jis pats\npastatė ir kuris dėl laimingo atsitiktinumo išliko, nes ki\ntaip persai būtų jį neišvengiamai visiškai sutriuškinę1.\n40\nDarijui nepavyko įveikti skitų, bet šis žygis turėjo\ndidelę įtaką Skitijos vidaus gyvenimo sąlygoms, nes bū\ntent nuo to laiko ji aiškiai ėmė artėti prie žlugimo.
Darijaus žygio metu persų kariuomenė, skitams traukiantis, perėjo Skitiją ir persikėlė per Dnestrą, Būgą, Dneprą bei Donecą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 56
Taip Darijus buvo priverstas greitai pereiti visą Skitiją, persikelti per to kias dideles upes kaip Dnestras, Būgas, Dnepras ir Done- cas. Antra vertus, persų karalius, pasak Herodoto, savo dvariškių pataikavimų suklaidintas, iš neapdairaus įkarš čio tarytum padėjo skitams įgyvendinti jų ketinimus. Jo brolis Artabanas veltui stengėsi įrodyti, kad nenaudinga aukoti septynissyk šimtatūkstantinę armiją nepažįstamam, visiškai nusiaubtam ir sausringam kraštui, kur visko la bai stigo, o tai buvo pavojingiau negu priešo ginklai.
Narbutas vertino, kad Darijui nepavykęs žygis prieš skitus paveikė Skitijos vidaus sąlygas ir artino ją prie žlugimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 57
Dėl įvairių trūkumų\nreikėjo trauktis tuo pat keliu, kuriuo kariuomenė buvo\natėjusi. Galop išdidžiam monarchui buvo laimė persikelti\nsu likusia armija per Dunojų tuo pačiu tiltu, kurį jis pats\npastatė ir kuris dėl laimingo atsitiktinumo išliko, nes ki\ntaip persai būtų jį neišvengiamai visiškai sutriuškinę1.\n40\nDarijui nepavyko įveikti skitų, bet šis žygis turėjo\ndidelę įtaką Skitijos vidaus gyvenimo sąlygoms, nes bū\ntent nuo to laiko ji aiškiai ėmė artėti prie žlugimo.
Narbutas spėja, kad persai, remdami Skitijos graikų kolonistus, palaikė jų siekį sunaikinti seną krašto tvarką.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 57
Ko gero, remdami Skitijos kolonistus graikus, persai palaikė jų siekimą sunaikinti seną krašto tvarką ir suteikė progą svetimoms gentims imtis veiksmų šiam tikslui įgyven dinti. 1 Ponas Eichvaldas, buvusio Vilniaus universiteto, o vėliau — Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos profesorius, „Dorpater Jahrbuch“ paskelbė savo straipsnį apie Darijaus žygį prieš skitus pavadinimu „Darijus, Histapo sūnus, Pinsko apylinkėse“, Jis, remda masis Herodoto ir Ktesijaus, o ypač pirmojo, kuris paliko budinu ša lies aprašymą, duomenimis, daro išvadą, jog lai turėjusi būti dabar tinė Polesė. Tą išvadą jis grindžia šiandienine topografine šios že mės padėtimi, Herodoto minimais upių pavadinimais bei kitomis smulkmenomis, leidžiančiomis taip manyti ir įžvelgti panašumą.
Kadangi priešo būriai buvo narsūs ir puikiai gink luoti, todėl skitai niekur nestojo į mūšį, bet, gerai apsi galvoję ir išvengdami lemtingų kovų bei puldinėdami iš šonų ir užnugario, vertė priešą sparčiai žygiuoti su visa jo nesuskaičiuojamų atsargų našta.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 56
Kadangi priešo būriai buvo narsūs ir puikiai gink luoti, todėl skitai niekur nestojo į mūšį, bet, gerai apsi galvoję ir išvengdami lemtingų kovų bei puldinėdami iš šonų ir užnugario, vertė priešą sparčiai žygiuoti su visa jo nesuskaičiuojamų atsargų našta. Taip Darijus buvo priverstas greitai pereiti visą Skitiją, persikelti per to kias dideles upes kaip Dnestras, Būgas, Dnepras ir Done- cas. Antra vertus, persų karalius, pasak Herodoto, savo dvariškių pataikavimų suklaidintas, iš neapdairaus įkarš čio tarytum padėjo skitams įgyvendinti jų ketinimus. Jo brolis Artabanas veltui stengėsi įrodyti, kad nenaudinga aukoti septynissyk šimtatūkstantinę armiją nepažįstamam, visiškai nusiaubtam ir sausringam kraštui, kur visko la bai stigo, o tai buvo pavojingiau negu priešo ginklai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
59 ## Puslapis 57 Veltui šis uolus karvedys, nors į jo patarimus ir nebuvo atkreipta dėmesio, iš paskutiniųjų stengėsi išgelbėti ka riuomenę, rodydamas kovingumo, pavyzdingos tvarkos ir ištvermės įveikiant didžiausius sunkumus pavyzdį; mil žiniškos Darijaus kariuomenės buvo neįmanoma apsau goti nuo milžiniškų nuostolių. Sis karalius troško žūtbūt pasiekti paskutines Skituos sritis. Jis nuėjo net iki gelonų ir budinu krašto, kur tik pirmąsyk patyrė didelį džiaugs mą, išgriaudamas keletą tvirtų pilių. Dėl įvairių trūkumų reikėjo trauktis tuo pat keliu, kuriuo kariuomenė buvo atėjusi.