Po sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o Rusijos administracija pradėjo griežčiau kontroliuoti krašto visuomeninį gyvenimą. Aleksandro II reformų pradžia atgaivino viltis atkurti iki 1830-1831 m. sukilimo klestėjusį Vilniaus universitetą. Po 1830-1831 m. sukilimo, uždarius Vilniaus universitetą ir sustiprėjus Rusijos administracijos kontrolei, nemažai išsilavinusių žmonių išvyko į Lenkijos ar Rusijos miestus.
Po 1830–1831 m. sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, sugriežtinta Rusijos administracijos krašto visuomeninio gyvenimo kontrolė, o nemažai išsilavinusių žmonių išvyko į Lenkijos ar Rusijos miestus.
Po 1830–1831 m. sukilimo buvo prarastas iki tol klestėjęs Vilniaus universitetas; vėliau Aleksandro II reformos atgaivino viltis jį atkurti.
Po 1830–1831 m. sukilimo; autoriaus aprašomas laikotarpio poveikis Vilniaus visuomenei.
Autoriaus vertinimas, siejamas su Aleksandro II reformų pradžia 1855 m. ir vėlesnėmis visuomenės viltimis.
Po 1830-1831 m. sukilimo, uždarius Vilniaus universitetą ir Rusijos administracijai pradėjus griežčiau kontroliuoti krašto visuomeninį gyvenimą, nemažai išsilavinusių žmonių išvyko į Lenkijos ar Rusijos miestus. Neturėdamas pakankamai pragyvenimo lėšų, M. Balinskis persikėlė gyventi į Varšuvą. Šie vienuolika (1836-1847) metų buvo bene kūrybingiausias jo mokslinės veiklos laikotarpis.
Įdomi M. Balinskio publicistinės literatūros dalis yra Gazeta Warszawska (Varšuvos laikraštis). Jos puslapiuose spausdinti straipsniai, pavadinti Laiškais nuo Kražantės upės kranto, - tai vertingas istorinis šaltinis, padedantis suprasti visuomeninį-kultūrinį pagyvėjimą Lenkijoje ir Lietuvoje penktame-šeštame XIX a. dešimtmetyje. Aleksandro II atėjimas į sostą buvo liberalių reformų pradžia: atgaivino visuomenės siekimus atgauti tai, kas buvo prarasta po 1830-1831 m. sukilimo, o gal net iškovoti daug daugiau - nepriklausomybę arba bent autonomiją. 1855 m. carui Aleksandrui II pradėjus liberalias reformas, Rusijos imperijoje krašto šviesuomenė puoselėjo viltį atkurti iki 1830-1831 m. sukilimo klestėjusį Vilniaus universitetą.
Po 1830-1831 m. sukilimo, uždarius Vilniaus universitetą ir sustiprėjus Rusijos administracijos kontrolei, nemažai išsilavinusių žmonių išvyko į Lenkijos ar Rusijos miestus.
VIII ## Puslapis 9 Po 1830-1831 m. sukilimo, uždarius Vilniaus universitetą ir Rusijos administracijai pradėjus griežčiau kontroliuoti krašto visuomeninį gyvenimą, nemažai išsilavinusių žmonių išvyko į Lenkijos ar Rusijos miestus. Neturėdamas pakankamai pragyvenimo lėšų, M. Balinskis persikėlė gyventi į Varšuvą.
Tačiau vis nauji dokumentai vertė tolydžio perrašinėti ir taisyti rankraščio tekstą. Be to, politiniai įvykiai kuriam laikui visiškai sustabdė istorijos leidimą. Vėlyvą 1830 m. rudenį, prasidėjus sukilimui Varšuvoje, Vilniuje susikūrė sukilimo centrinis komitetas, kuriam priklausė Antanas Goreckis, Stanislovas Šumskis, Justinas Hrebnickis, Leonas Rogalskis, Edvardas Riomeris, Mykolas Balinskis, Liudvikas Zambrzyckis. Šis komitetas turėjo organizuoti sukilimą vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose. Tačiau pavasarį sukilimas spontaniškai prasidėjo Žemaitijoje ir greitai apėmė visą Lietuvą. Rusų valdžia kontroliavo tik Vilniaus miestą, iš kurio pasitraukė keli šimtai universiteto studentų ir įsiliejo į sukilėlių gretas. Gegužės mėnesį buvo areštuotas M. Balinskis, bet netrukus paleistas. Kaip rašo istorikas Romualdas Naruniecas, „Mykolo Balinskio išlaisvinimo iš kalėjimo problema lieka paslaptinga". 1838 m. Varšuvoje valdžios apkaltintas „lenkiškuoju patriotizmu", M. Balinskis nutylėjo apie savo dalyvavimą 1831 m. sukilime5.
Bychovco kronikos rankraštį prieš 1830 m. Aleksandro Bychovco Mogiliovcų dvaro b-koje aptiko Vilniaus gimnazijos mokytojas Ipolitas Klimaševskis. Dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime turėdamas emigruoti į užsienį, jis tespėjo paskelbti dramatiškiausią Bychovco kronikos fragmentą — pasakojimą apie Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio nužudymą 1440 m.
Bychovco kronikos rankraštį prieš 1830 m. Aleksandro Bychovco Mogiliovcų dvaro b-koje aptiko Vilniaus gimnazijos mokytojas Ipolitas Klimaševskis. Dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime turėdamas emigruoti į užsienį, jis tespėjo paskelbti dramatiškiausią Bychovco kronikos fragmentą — pasakojimą apie Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio nužudymą 1440 m.