Grupė

Žyniai

5 teiginiai7 įrašai9 ryšiai

Narbutas perteikia žynių aiškinimą, kad geležinis kūjis garbintas dėl milžino, juo sudaužiusio bokštą ir išvadavusio pagrobtą saulę. Tuomet žyniai nakčia kreipdavosi į ugnį, o rytą atsakydavo klausėjams, kad prie šventosios ugnies matę ligonio šešėlį; šildydamasis prie ugnies, jis parūdydavęs arba mirties, arba gyvybės ženklus: jeigu ligoniui būdavę lemta gy venti, šešėlis stovėdavęs veidu. Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.

Šaltinis: lietuvosistorija.eu

Patikrinti teiginiai

Atrinkti teiginiai

t-002vidutinis

Tuomet žyniai nakčia kreipdavosi į ugnį, o rytą atsakydavo klausėjams, kad prie šventosios ugnies matę ligonio šešėlį; šildydamasis prie ugnies, jis parūdydavęs arba mirties, arba gyvybės ženklus: jeigu ligoniui būdavę lemta gy venti, šešėlis stovėdavęs veidu.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Vėliau jis aptikęs, kad žmonės garbinę ugnį ir vadinę ją Amžinąja. Prie šventovių gyvenančių žynių darbas buvo rūpintis kuru, kad ugnis niekad neužgestų. Bičiuliai teiraudavosi žynių, ar ligoniai išliks gyvi. Tuomet žyniai nakčia kreipdavosi į ugnį, o rytą atsakydavo klausėjams, kad prie šventosios ugnies matę ligonio šešėlį; šildydamasis prie ugnies, jis parūdydavęs arba mirties, arba gyvybės ženklus: jeigu ligoniui būdavę lemta gyventi, šešėlis stovėdavęs veidu į ugnį; priešingai, jeigu pasirodydavo nugara į ugnį, neabejotinai laukė mirtis.

t-003vidutinis

Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Neturime jokio patvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių kabindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių . Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo giminaičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę raitą ant puikaus žirgo, ginkluotą, šuoliuojančią dangaus viduriu, Paukščių taku, laikančią rankoje tris žvaigždes ir su didele draugų palyda kylančią į amžinosios laimės buveinę .

t-218226vidutinis

Narbutas teigia, kad žyniai pagal dangaus kūnų judėjimą apskaičiuodavo metus, pažino Zodiaką ir dalijo metus į mėnesius.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Jau anksčiau matėme, kad žyniai pagal dangaus kūnų judėjimą apskaičiuodavo metus, pažino Zodiaką ir metus dalijo į mėnesius (Menuo), kurie trukdavo nuo jauno iki jauno mėnulio.

t-219303vidutinis

Vėliau žyniai, ištaškyti po Lie tuvos kraštus, tam įkūrė daugybę asmeninių šventyklų arba visur pristatė aukurų.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)