Tuomet žyniai nakčia kreipdavosi į ugnį, o rytą atsakydavo klausėjams, kad prie šventosios ugnies matę ligonio šešėlį; šildydamasis prie ugnies, jis parūdydavęs arba mirties, arba gyvybės ženklus: jeigu ligoniui būdavę lemta gy venti, šešėlis stovėdavęs veidu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 453
Vėliau jis aptikęs, kad žmonės garbinę ugnį ir vadinę ją Amžinąja. Prie šventovių gyvenančių žynių darbas buvo rūpintis kuru, kad ugnis niekad neužgestų. Bičiuliai teiraudavosi žynių, ar ligoniai išliks gyvi. Tuomet žyniai nakčia kreipdavosi į ugnį, o rytą atsakydavo klausėjams, kad prie šventosios ugnies matę ligonio šešėlį; šildydamasis prie ugnies, jis parūdydavęs arba mirties, arba gyvybės ženklus: jeigu ligoniui būdavę lemta gyventi, šešėlis stovėdavęs veidu į ugnį; priešingai, jeigu pasirodydavo nugara į ugnį, neabejotinai laukė mirtis.
Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 364
Neturime jokio patvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių kabindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių . Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo giminaičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę raitą ant puikaus žirgo, ginkluotą, šuoliuojančią dangaus viduriu, Paukščių taku, laikančią rankoje tris žvaigždes ir su didele draugų palyda kylančią į amžinosios laimės buveinę .
Narbutas perteikia žynių aiškinimą, kad geležinis kūjis garbintas dėl milžino, juo sudaužiusio bokštą ir išvadavusio pagrobtą saulę.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Narbutas teigia, kad žyniai pagal dangaus kūnų judėjimą apskaičiuodavo metus, pažino Zodiaką ir dalijo metus į mėnesius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 323
Jau anksčiau matėme, kad žyniai pagal dangaus kūnų judėjimą apskaičiuodavo metus, pažino Zodiaką ir metus dalijo į mėnesius (Menuo), kurie trukdavo nuo jauno iki jauno mėnulio.
Vėliau žyniai, ištaškyti po Lie tuvos kraštus, tam įkūrė daugybę asmeninių šventyklų arba visur pristatė aukurų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 319
Vėliau žyniai, ištaškyti po Lietuvos kraštus, tam įkūrė daugybę asmeninių šventyklų arba visur pristatė aukurų.