Narbutas perteikia žynių aiškinimą, kad geležinis kūjis garbintas dėl milžino, juo sudaužiusio bokštą ir išvadavusio pagrobtą saulę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 455
Jeronimas įtikino, kad tai apgavystė, sugriovė\nšventyklą, užpylė ugnį ir įvedė krikščioniškus papročius. Ke\nliaudamas toliau, atrado saulės garbintojus; jie ypač garbino\ndidžiulį geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškiąs tas garbini\nmas, atsakė, kad seniau ištisus mėnesius nematydavo saulės,\nkadangi vienas galingas karalius pagrobęs ją laikė uždarytą\ntvirtame bokšte; tuomet vienas milžinas išgelbėjo saulę, šiuo\ndidžiuliu kūju sudaužydamas bokštą ir išvaduotą saulę sugrą\ngaikštystė, o kadangi Gardino pavietas priklausė Trakų kunigaikš\ntystei, kuri buvo laikoma žemaitiška, tai jis turėjo apaštalauti Gardi\nno paviete, kur lietuviai gyvena, ir Trakų.
Tuomet žyniai nakčia kreipdavosi į ugnį, o rytą atsakydavo klausėjams, kad prie šventosios ugnies matę ligonio šešėlį; šildydamasis prie ugnies, jis parūdydavęs arba mirties, arba gyvybės ženklus: jeigu ligoniui būdavę lemta gy venti, šešėlis stovėdavęs veidu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 453
Vėliau jis aptikęs, kad žmonės garbinę ugnį ir vadinę ją Amžinąja. Prie šventovių gyvenančių žynių darbas buvo rūpintis ku ru, kad ugnis niekad neužgestų. Bičiuliai teiraudavosi žynių, ar ligoniai išliks gyvi. Tuomet žyniai nakčia kreipdavosi į ugnį, o rytą atsakydavo klausėjams, kad prie šventosios ugnies matę ligonio šešėlį; šildydamasis prie ugnies, jis parūdydavęs arba mirties, arba gyvybės ženklus: jeigu ligoniui būdavę lemta gy venti, šešėlis stovėdavęs veidu į ugnį; priešingai, jeigu pasiro dydavo nugara į ugnį, neabejotinai laukė mirtis.
Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lygašonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 364
Neturime jokio pa tvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių ka bindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių . Nedera čia praleisti, jog laidotuvių žyniai tulisonys ir lyga- šonys per laidotuves sakydavo kalbas, garbstydami mirusiojo žygius, jo aukštą kilmę, protą ir 1.1., taip pat pasakodavo gimi naičiams savo mitus, pavyzdžiui, kad matę mirusiojo vėlę rai tą ant puikaus žirgo, ginkluotą, šuoliuojančią dangaus vidu riu, Paukščių taku, laikančią rankoje tris žvaigždes ir su didele draugų palyda kylančią į amžinosios laimės buveinę .