Lietuvos istorija

Lietuvos istorijos žinių lobynas

Lietuvosistorija

Grupė

Vilniaus universitetas

21 teiginys17 įrašų3 ryšiai

Vikipedijos įžanga

Vilniaus universitetas (VU, lot. Universitas Vilnensis) – seniausias ir didžiausias Lietuvos universitetas. Įkurtas 1579 m. Vilniuje jėzuitų po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro privilegijos suteikimo.

Šaltinis: Vikipedija

Pagal publikuotus šaltinius

Vilniaus universitetas – aukštoji mokykla ir svarbus Lietuvos kultūros centras. Iki uždarymo 1832 m. jis buvo pagrindinė Lietuvos mokykla, o jėzuitai per jį skleidė Baroko epochos idėjas. 1803 m. reorganizuotas pagal populiarų Europos universitetų modelį, jis tapo Vilniaus švietimo apygardos centru, apimančiu buvusias Lietuvos ir Lenkijos valstybės žemes bei devynis milijonus gyventojų. Universiteto klestėjimo laikotarpiu jis tapo visos istorinės Lietuvos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centru, o studentų skaičius išaugo nuo 200 iki 1 300. Jo aplinkoje susibūrę inteligentai, tarp jų Simonas Daukantas ir Simonas Stanevičius, siekė kurti aukštąją kultūrą lietuvių ir žemaičių kalba bei rūpinosi liaudies švietimu gimtąja kalba. 1832 m. universitetas buvo uždarytas, o jo fakultetų pagrindu įsteigtos dvi atskiros aukštosios mokyklos.

Šaltinis: lietuvosistorija.eu

Vilniaus universiteto įkūrimasVilniaus universiteto įkūrimas (1579m.)Jėzuitiškas mokymas ir katalikybėssklaida per Vilniaus universitetąVilniaus universitetas
Jau tuomet pripažinta, kad tai yra aukštos meninės prabos, visuotinę vertę turintis kūrinys. Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė grupelė daugiausia iš Žemai- tijos kilusių inteligentų (Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir dar vienas kitas), kurie susitarė kryp- tingai plėtoti aukštosios kultūros kūrimo lietuvių (žemaičių) kalba darbą, o sykiu rūpintis lietuvių ir žemaičių liaudies švietimu jų gimtąja kalba (nors žemaičius kai kas tuomet laikė atskiru, etniniams lietuviams giminingu etnosu, bet jie patys save laikė vieno dvilypio lietuvių-žemaičių etnoso dalimi).
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) · c-104616

Šaltiniais pagrįsti bruožai

Savybės

SavybėAprašymasLaikas / kontekstasŠaltiniai
Sudėtis
  • Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė daugiausia iš Žemaitijos kilusių inteligentų grupelė, tarp jų Simonas Daukantas ir Simonas Stanevičius.
  • XIX a. pirmoji pusė; taip aprašo Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas ir Mindaugas Tamošaitis.
Tikslai
  • Susibūrę inteligentai siekė kryptingai plėtoti aukštosios kultūros kūrimą lietuvių (žemaičių) kalba ir rūpintis lietuvių bei žemaičių liaudies švietimu gimtąja kalba.
  • XIX a. pirmoji pusė; tikslai nurodyti Lietuvos istorijos autorių aprašyme.
VeiklaŠaltinių nesutarimas
  • Vilniaus universitetas buvo pagrindinė Lietuvos mokykla ir svarbiausias kultūros centras iki jo uždarymo 1832 m.
  • Jėzuitai per Vilniaus universitetą skleidė savo idėjas.
  • Vilniaus universitetas buvo istorinių Lietuvos žemių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centras.
  • Vilniaus universitetas pasiekė europinį mokslo ir studijų lygį.
  • 1832 m. buvo nutarta uždaryti Vilniaus universitetą.
  • Po 1830–1831 m. sukilimo Vilniaus universitetas buvo uždarytas.
  • Iki 1832 m.; taip vertina ir aprašo Lietuvos istorijos autoriai.
  • Baroko epocha; teiginys pateiktas Lietuvos istorijos autorių aprašyme.
  • XIX a. pradžios klestėjimo laikotarpis; taip aprašo Lietuvos istorijos autoriai.
  • XIX a. pirmasis trečdalis; taip jį apibūdina Lietuvos istorijos autoriai.
  • 1832 m.; Lietuvos istorijos autorių pateiktame šaltinyje uždarymo iniciatoriai universitetą vadino „Lietuvos laisvamanybės lizdu“.
  • Po 1830–1831 m. sukilimo; taip nurodo Michałas Balińskis.
StruktūraŠaltinių nesutarimas
  • Vilniaus universitetas buvo Vilniaus švietimo apygardos centras.
  • 1803 m. Vilniaus universitetas buvo reorganizuotas pagal Europos universitetų modelį ir gavo Imperatoriškojo universiteto statusą.
  • 1569 m. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius fundavo ir įsteigė įvairių mokslų viešąsias mokyklas, vėliau tapusias Akademija.
  • Po 1803 m. reorganizacijos; apygarda apėmė prie Rusijos prijungtas buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ir 9 mln. gyventojų.
  • 1803 m.; taip nurodo Lietuvos istorijos autoriai.
  • 1569–1578 m.; taip aprašo Michałas Balińskis.

Patikrinti teiginiai

Atrinkti teiginiai

t-001vidutinis

Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrę inteligentai siekė kurti aukštąją kultūrą lietuvių ir žemaičių kalba.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Jau tuomet pripažinta, kad tai yra aukštos meninės prabos, visuotinę vertę turintis kūrinys. Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė grupelė daugiausia iš Žemaitijos kilusių inteligentų (Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir dar vienas kitas), kurie susitarė kryptingai plėtoti aukštosios kultūros kūrimo lietuvių (žemaičių) kalba darbą, o sykiu rūpintis lietuvių ir žemaičių liaudies švietimu jų gimtąja kalba (nors žemaičius kai kas tuomet laikė atskiru, etniniams lietuviams giminingu etnosu, bet jie patys save laikė vieno dvilypio lietuvių-žemaičių etnoso dalimi).
t-002vidutinis

Vilniaus universitetas iki pat uždarymo 1832 m. buvo ne tik pagrindinė Lietuvos mokykla, bet ir svarbiausias kultūros centras.

Įrodymai (1)
t-004vidutinis

Po 1830-1831 m. sukilimo Vilniaus universitetas buvo uždarytas.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

VIII ## Puslapis 9 Po 1830-1831 m. sukilimo, uždarius Vilniaus universitetą ir Rusijos administracijai pradėjus griežčiau kontroliuoti krašto visuomeninį gyvenimą, nemažai išsilavinusių žmonių išvyko į Lenkijos ar Rusijos miestus. Neturėdamas pakankamai pragyvenimo lėšų, M.
t-005vidutinis

Vilniaus universitetas tapo istorinės Lietuvos žemių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centru.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Visos istorinės Lietuvos žemės visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centru tapo Vilniaus universitetas, tapęs iškiliausiu lenkų kultūros centru už etnografinės Lenkijos ribų. Šis laikotarpis bene didžiausio universiteto klestėjimo metai – studentų skaičius nuo 200 padidėjo iki 1 300. Universitete dirbo garsūs mokslininkai: istorikas Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel, 1786–1861), filosofas Jonas Sniadeckis (Jan Śniadecki, 1756–1830), chemikas ir biologas Andrius Sniadeckis (Andrzej Śniadecki), biologai Liudvigas Heinrichas Bojanus (Ludwig Heinrich Bojanus) ir Eduardas Karolis Eichvaldas (Edward Karol Eichwald), iš Austrijos atvykę Johanas Pėteris Frankas (Johann Peter Frank) ir jo sūnus Jozefas Frankas (Joseph Frank) – jų darbai buvo žinomi tarptautiniu mastu.
t-006vidutinis

Vilniaus universitetas buvo vienas seniausių Vidurio Europos universitetų.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Jėzuitiškojo Vilniaus universiteto reiškiniai darė poveikį visai Europai – tai pasakytina apie teologijos, filosofijos, logikos, retorikos ir poetikos mokyklas. Vilniaus universiteto profesorių veikalai pasiekė net protestantiškąją Angliją – pavyzdžiui, Martyno Smigleckio „Logika“ (1618 m.) rėmėsi ne tik Sorbonos, bet ir Oksfordo daktarai, o Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezija 1646 m. buvo išversta iš lotynų į anglų kalbą ir skaitoma Europos universitetuose vietoje įprasto Horacijaus. Vilniaus universitetas – vienas iš seniausių universitetų Vidurio Europoje – už jį senesni tik Prahos, Krokuvos, Pečo, Budos ir Karaliaučiaus universitetai.
t-007vidutinis

Vilniaus universitetas tapo Vilniaus švietimo apygardos centru, kai į ją pateko buvusios LLV žemės ir 9 mln. gyventojų.

Įrodymai (1)
Visi teiginiai ir įrodymai (21 teiginiai, 17 įrašai)

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

Puslapio nuorodos:
Vilniaus universiteto įkūrimasVilniaus universiteto įkūrimasJėzuitiškas mokymas ir katalikybės sklaida per Vilniaus universitetą

Šaltinių sąrašas

ŠaltinisAutorius / metaiTeiginiaiCitatos ir paminėjimai
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)—1511
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)—54
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)—12