1429 m. valdovų posėdyje imperatorius ragino po husitų numalšinimo kariuomenę nukreipti prieš turkus ir saracėnus. Jogaila sutiko stoti į ginklų sąjungą prieš turkus tik tada, jei visi krikščioniškųjų šalių valdovai ryžtųsi karui sausumoje ir jūroje. Turkų sultono didysis paša Malkočas su Moldavijos vaivada Steponu kariavo Lenkijos žemėje iki Lvovo ir Tarnovo apylinkių.
Štai todėl vienaip kalbėjo im\nperatorius su Jogaila, kitaip\n1429 m eta i\nakis į akį su Vytautu. Valdo\nvų posėdyje jis visą laiką ra\ngino sudaryti santarvę, sutelktomis jėgomis numalšinti\nhusitus, pirmiausia, žinoma, Čekijoje, o vėliau visą\nkariuomenę nukreipti prieš turkus ir saracėnus, kerši\njant už Rytų imperijos griovimą. Iš tiesų didingi su\nmanymai, ir daugelis jiems\nJ o g a ila atsisako\nnuoširdžiai\npritarė,\ntačiau\nkur kas lengviau juos pa-\n416\n\n## Puslapis 415\n\nsiūlyti, nei įgyvendinti.
Jogaila, aptaręs su senatu ir\nVytautu šiuos pasiūlymus, atsakė: jeigu visi krikščio\nniškųjų šalių valdovai susitarsią ne tik narsiai paskelb\nti turkams karą, bet visomis jėgomis kuo atkakliausiai\njį tęsti sausumoje bei jūroje, jis neatsisakysiąs šito\nkios ginklų sąjungos. Tuo tarpu, raginamas vien tik\nimperatoriaus, du kartus Vengrijoje turkų sumušto, jis\nnegalįs nepaisyti sudarytų susitarimų, kuriuos lengva\nsulaužyti, bet sunku atnaujinti. Jis aiškiai matąs, kad,\npasinaudodami šiais pasiūlymais nelyginant nuokalne,\nturkai užvers visus karo sunkumus lenkams ant pečių,\ntuo tarpu visi kiti susitarimo, bet ne karo dalyviai žiū\nrės į nelaimę, užgriuvusią svetimus namus, džiaugda\nmiesi, jog jų nepasiekia prie\nšo smūgiai.
Tais pačiais metais Lietuvos žemę ištiko baisus ba das, ir paplito žmonėse prancūziškos ligos4 0 . Paskui, sekančių metų vasarą bei rudenį4 I, atėjo Moldavijos vaivada Steponas, o su juo — turkų sultono didysis pa ša, vardu Malkočas 4 2 , vedinas daugeliu žmonių, ir ka riavo po Lenkijos žemę, Kamenecu pradedant, ir ligi Lvovo, ir net ligi Tamovo, už dešimties mylių nuo Kro kuvos 4 3 . Sugrįžo, padarę Lenkijos žemei daug žalos.
Jogaila, aptaręs su senatu ir\nVytautu šiuos pasiūlymus, atsakė: jeigu visi krikščio\nniškųjų šalių valdovai susitarsią ne tik narsiai paskelb\nti turkams karą, bet visomis jėgomis kuo atkakliausiai\njį tęsti sausumoje bei jūroje, jis neatsisakysiąs šito\nkios ginklų sąjungos. Tuo tarpu, raginamas vien tik\nimperatoriaus, du kartus Vengrijoje turkų sumušto, jis\nnegalįs nepaisyti sudarytų susitarimų, kuriuos lengva\nsulaužyti, bet sunku atnaujinti. Jis aiškiai matąs, kad,\npasinaudodami šiais pasiūlymais nelyginant nuokalne,\nturkai užvers visus karo sunkumus lenkams ant pečių,\ntuo tarpu visi kiti susitarimo, bet ne karo dalyviai žiū\nrės į nelaimę, užgriuvusią svetimus namus, džiaugda\nmiesi, jog jų nepasiekia prie\nšo smūgiai.