1429 m. valdovų posėdyje imperatorius ragino po husitų numalšinimo kariuomenę nukreipti prieš turkus ir saracėnus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 414
Štai todėl vienaip kalbėjo im\nperatorius su Jogaila, kitaip\n1429 m eta i\nakis į akį su Vytautu. Valdo\nvų posėdyje jis visą laiką ra\ngino sudaryti santarvę, sutelktomis jėgomis numalšinti\nhusitus, pirmiausia, žinoma, Čekijoje, o vėliau visą\nkariuomenę nukreipti prieš turkus ir saracėnus, kerši\njant už Rytų imperijos griovimą. Iš tiesų didingi su\nmanymai, ir daugelis jiems\nJ o g a ila atsisako\nnuoširdžiai\npritarė,\ntačiau\nkur kas lengviau juos pa-\n416\n\n## Puslapis 415\n\nsiūlyti, nei įgyvendinti.
Jogaila sutiko stoti į ginklų sąjungą prieš turkus tik tada, jei visi krikščioniškųjų šalių valdovai ryžtųsi karui sausumoje ir jūroje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 414
Jogaila, aptaręs su senatu ir\nVytautu šiuos pasiūlymus, atsakė: jeigu visi krikščio\nniškųjų šalių valdovai susitarsią ne tik narsiai paskelb\nti turkams karą, bet visomis jėgomis kuo atkakliausiai\njį tęsti sausumoje bei jūroje, jis neatsisakysiąs šito\nkios ginklų sąjungos. Tuo tarpu, raginamas vien tik\nimperatoriaus, du kartus Vengrijoje turkų sumušto, jis\nnegalįs nepaisyti sudarytų susitarimų, kuriuos lengva\nsulaužyti, bet sunku atnaujinti. Jis aiškiai matąs, kad,\npasinaudodami šiais pasiūlymais nelyginant nuokalne,\nturkai užvers visus karo sunkumus lenkams ant pečių,\ntuo tarpu visi kiti susitarimo, bet ne karo dalyviai žiū\nrės į nelaimę, užgriuvusią svetimus namus, džiaugda\nmiesi, jog jų nepasiekia prie\nšo smūgiai.
Turkų sultono didysis paša Malkočas su Moldavijos vaivada Steponu kariavo Lenkijos žemėje iki Lvovo ir Tarnovo apylinkių.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
Tais pačiais metais Lietuvos žemę ištiko baisus ba das, ir paplito žmonėse prancūziškos ligos4 0 . Paskui, sekančių metų vasarą bei rudenį4 I, atėjo Moldavijos vaivada Steponas, o su juo — turkų sultono didysis pa ša, vardu Malkočas 4 2 , vedinas daugeliu žmonių, ir ka riavo po Lenkijos žemę, Kamenecu pradedant, ir ligi Lvovo, ir net ligi Tamovo, už dešimties mylių nuo Kro kuvos 4 3 . Sugrįžo, padarę Lenkijos žemei daug žalos.
1429 m. valdovų posėdyje imperatorius Zigmantas ragino po husitų numalšinimo nukreipti kariuomenę prieš turkus ir saracėnus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 414
Jogaila, aptaręs su senatu ir\nVytautu šiuos pasiūlymus, atsakė: jeigu visi krikščio\nniškųjų šalių valdovai susitarsią ne tik narsiai paskelb\nti turkams karą, bet visomis jėgomis kuo atkakliausiai\njį tęsti sausumoje bei jūroje, jis neatsisakysiąs šito\nkios ginklų sąjungos. Tuo tarpu, raginamas vien tik\nimperatoriaus, du kartus Vengrijoje turkų sumušto, jis\nnegalįs nepaisyti sudarytų susitarimų, kuriuos lengva\nsulaužyti, bet sunku atnaujinti. Jis aiškiai matąs, kad,\npasinaudodami šiais pasiūlymais nelyginant nuokalne,\nturkai užvers visus karo sunkumus lenkams ant pečių,\ntuo tarpu visi kiti susitarimo, bet ne karo dalyviai žiū\nrės į nelaimę, užgriuvusią svetimus namus, džiaugda\nmiesi, jog jų nepasiekia prie\nšo smūgiai.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Be Lenkijos ka raliaus, Mazovijos kunigaikščių, Lietuvos bei Rusios valdovų, karalystės senatorių ir kitų abiejų tautų di dikų, atkeliavo imperatorius Zigmantas su žmona bei daugybė imperijos kunigaikščių, Erikas, Danijos bei Švedijos karalius, Jono Paleólogo, Rytų imperatoriaus, pasiuntiniai, Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus, Tverės — Borisas, Riazanės — Olegas, Krymo bei Už valgio skitų chanai, teutonų ordinų magistrai Rusdor- fas iš Prūsijos ir Zigfridas iš Livonijos. Visus išlaikė Vytautas, gausiai viskuo aprūpindamas. Neminint kitų gėrybių, kurias kuo stropiausiai surašė to meto istorikai, kas dieną buvo pjaunama po septynis šimtus jaučių, po tūkstantį keturis šimtus avinų, po šimtą stumbrų, brie džių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po septynis šimtus statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Neminint kitų gėrybių, kurias kuo stropiausiai surašė to meto istorikai, kas dieną buvo pjaunama po septynis šimtus jaučių, po tūkstantį keturis šimtus avinų, po šimtą stumbrų, brie džių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po septynis šimtus statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų. Prabanga ir iškilumas aiškių aiškiausiai rodė imperatoriui Vytauto širdyje slypinčią garbę — troškimą, kuris netruktų įsi plieksti, jeigu kas įskeltų vilties kibirkštį, jog ne už kalnų toji didybė, kuriai lenkai su karaliumi iš visų jėgų ketino priešintis. Štai todėl vienaip kalbėjo im peratorius su Jogaila, kitaip 1429 m eta i akis į akį su Vytautu. Valdo vų posėdyje jis visą laiką ra gino sudaryti santarvę, sutelktomis jėgomis numalšinti husitus, pirmiausia, žinoma, Čekijoje, o vėliau visą kariuomenę nukreipti prieš turkus ir saracėnus, kerši jant už Rytų imperijos griovimą. Iš tiesų didingi su manymai, ir daugelis jiems J o g a ila atsisako nuoširdžiai pritarė, tačiau kur kas lengviau juos pa-
Susietas teiginys: t-004
Susieti teiginiai: t-004