Totoriai

PDF 50-51

Dėl to sudarė slaptą, be Kęstučio žinios, sutartį su Livonijos magistru, kad anas padėtų jam vykdyti tuos kėslus. Tuo metu, kai Andrius, nuolatinis Dmitrijaus Doniškio bendražygis, karo rūpesčiais dalinęsis, kovojęs su juo dar kartu prieš totorius, kur Kulikovo lauke (1380 metų rugsėjo 8-ą) prie pergalės daugiausia prisidėjęs, dalyvavo mūšiuose, - Skirgaila užsibuvo Po- 34 ## Puslapis 51 I KNYGA Galiausiai Kęstutis, perpratęs slaptas Jogailos užmačias, pasiryžo užbėgti jam už akių ir žinodamas, jog šis visas savo ginkluotąsias pajėgas yra išsiuntęs iš Vilniaus į Polocką, kad ten vėl įkurdintų polockiečių išvytą Skirgailą, staiga 1381 metų rugpjūčio viduryje su stipriu žemaičių raitelių pulku apsupo Vilnių.

PDF 160

]* Šitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu palyginimas su totoriais gal persūdytas, tačiau negalima būtų nuginčyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje įkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs nepriekaištinga dora, narsa ir prieraišumu savo naujai tėvynei. Jų daugybę su visomis šeimomis į šiuos kraštus turėjo būti atkėlęs šaunus pergalingas karys Vytautas; be jų pagrindinės gyvenvietės prie Vokės upės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir kurie apsigyveno vietovėje, vadintoje Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į rytus, daug jų įsikūrė pavietuose: Lydos, Ašmenos ir Naugarduko ir iš tiesų nėra valdos, ypač pasakytina tai apie Vilniaus, Trakų ir Naugarduko pavietus, kur iki šiolei nebūtų išlikę totorių buveinių pėdsakų pavadinimuose: Totoriškės, Totorių kapinės ir 1.

PDF 157-158

59 Vilniaus kapitulos archyvas, pažymėta data: in Lida die Dominico, quo in Ecclesia Dei, Cantate decantatur [Lydoje, sekmadienį, kai 1 4 1 ## Puslapis 158 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS geradarybė, didinant mieste gyvenančių dvasininkų turtus, nemažai prisidėta ir prie kitų miestiečių gerovės. Tuo metu Vilnius daug laimėjo per gyventojų pagausėjimą, mat tiek pačiame mieste, tiek jo apylinkėse įsikūrė nemaža paimtų į nelaisvę totorių60, kurių palikuonys vėliau tapo labai bažnyčioje giedama Dei Cantate].

PDF 151

Be Vok. Ordino trukdė dar taikų Vytauto darbą totoriai, Livonijos Ordinas ir k. Totoriai, vedami seno Vorsklos nugalėtojo Edygos, 1414—1416 m.

PDF 242

Čia, Vilniuje (1443 metais), totorių pasiuntinių prašymu, caras Chadži Girėjus buvo iškilmingai paskelbtas Perekopo chanu. Čia 1448 metais su Prūsijos ordinu sudaryta37 garsi sutartis, o po dvidešimties metų (1468 metais) pats didžiojo magistro pavaduotojas Henrikas Plauenas toje Lietuvos sostinėje, kurios sienas jo pirmtakai kadaise įžūliai griovė, žemai lenkėsi prieš galingojo Kazimiero sostą38.

PDF 417-418

Tarėjų nesutarimo atveju pasiliekame aukščiausiąjį sprendimą mums patiems, kadangi turime aukščiausią abiejų luomų sienų tyrimo valdžią. Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pranešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdose gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę neteisybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo žmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mokėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų ir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos, ir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime, kad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar totoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpažįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami kontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę, 401 ## Puslapis 418 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS nostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in possessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt ii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.

PDF 167

Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranugarius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovanomis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas Vytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo totorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos siekė (1420 m.

PDF 235

Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per savo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, minėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į šį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą Žygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo niokojama ir saviškių, ir svetimšalių. Ilgai Švitrigaila drumstė šios nelaimingos žemės ramybę, kol pagaliau lemtinga Žygimanto sūnaus kunigaikščio Mykolo, vedusio lenkų ir lietuvių pulkus prieš Švitrigailą ir Livonijos magistrą, pergalė netoli Ukmergės užbaigė šių dviejų, Lietuvai gal vienodai pragaištingų konkurentų, varžybas.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Vėl įsiliepsnojo kelerius metus trukęs karas tarp rusų, vadovaujamų Švitrigailos, ir Lietuvos, valdomos Žygimanto. Šį karą kurstė neblėstantis Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių įniršis. Tuo pat metu Lenkijoje Jogaila beveik nesiliovė kovojęs su kryžiuočiais, o Podolėje - su Švitrigailos šalininkais, remiamais Moldovos kunigaikščių. Kai paskelbus dvylikos metų paliaubas tarp karaliaus ir didžiojo magistro karo veiksmai Karalystėje vis dėlto aprimo, apsilpo ir energingojo Švitrigailos jėgos Lietuvoje. Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per savo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, minėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į šį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą Žygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo niokojama ir saviškių, ir svetimšalių.

PDF 151

Be Vok. Ordino trukdė dar taikų Vytauto darbą totoriai, Livonijos Ordinas ir k. Totoriai, vedami seno Vorsklos nugalėtojo Edygos, 1414—1416 m.

PDF 212

Iš turimų šaltinių nėra tiksliai atsekama, kiek jam teko su jais susikauti. Įsakmiai tačiau žinoma, kad totoriai, sąjungoje su Volinijos Levu, 1279 m. apiplėšė Lietuvą^256.

PDF 212

Įsakmiai tačiau žinoma, kad totoriai, sąjungoje su Volinijos Levu, 1279 m. apiplėšė Lietuvą^256. Traidenio laikais Lietuva vėl atgavo savo ankstybesnį svorį, kuris buvo sumažėjęs tuoj po Mindaugo mirties.

PDF 71-72

LDK kultūrinę įvairovę didino etninis aspektas: nors kai kurios konfesinės ir etninės ribos sutapo (žydų, totorių, karaimų, iš dalies ir sentikių), dažnai konfesijos apėmė įvairias etninės kilmės bendruomenes.

PDF 231

27. Apie Vengrijos bei Lenkijos nuniokojimą ir apie Kolomano, Vengrijos karaliaus brolio, ir Henriko, Vroclavo kunigaikščio, žūtį Tais pačiais metais rytų šalyse gyvenusi totorių tauta įsiveržė į Vengriją ir Lenkiją, kur mūšyje nukovė Kolomaną, Vengrijos karaliaus brolį, Henriką, Lenkijos kunigaikštį, ir galybę kitų, kuriuos ten stengė užtikti, o tas šalis pavertė dykromis, todėl daug žmonių vieno kalno dulkėmis maitinosi nelyginant miltais (Mart. p. 399).

PDF 225

Apie totorių viešpatavimo pradžią 1202 viešpaties metais prasidėjo totorių viešpatavimas (Ptol. loc. cit.; Mart. loc. cit.).

PDF 166

Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam prieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos giminystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, būtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas Janas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbėti, ir kuris palaimino tą santuoką. Vytautas, savo viešpatavimo laikais laimėjęs daug mūšių su Kipčiako didžiosios ordos totoriais ir kitais, mažesniaisiais, klajojusiais už Dniepro bei Volgos, įveikė juos, taigi, vienvaldyste naudodamasis, skirdavo ir savo sostinėje ne kartą yra skelbęs chanu arba caru kokį nors totorių kunigaikštį, kurių daugelis dažnai buvodavo jo rūmuose. Tokios iškilmės Vytauto laikais pirmą kartą (1419 m.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Vytautas, savo viešpatavimo laikais laimėjęs daug mūšių su Kipčiako didžiosios ordos totoriais ir kitais, mažesniaisiais, klajojusiais už Dniepro bei Volgos, įveikė juos, taigi, vienvaldyste naudodamasis, skirdavo ir savo sostinėje ne kartą yra skelbęs chanu arba caru kokį nors totorių kunigaikštį, kurių daugelis dažnai buvodavo jo rūmuose. Tokios iškilmės Vytauto laikais pirmą kartą (1419 m.) buvo surengtos Vilniaus pilyje, kai po Tochtamišo sūnaus sultono Saladino, ištikimo Lietuvos sąjungininkomirties, jo įpėdinis Kerimberdėjus nenorėjo paklusti Lietuvos valdovui, ir Vytautas didžiosios ordos chanu paskelbė Tochtamišo giminaitį Betsabutą74, viešai uždedamas jam kunigaikščio kepurę, apsiausdamas brangiu purpuriniu, 73 nė Ona mirė Trakuose, o palaidota Ona buvo Smolensko kunigaikščio buvo Vilniuje. Žr. Index Cod.

PDF 151

Be Vok. Ordino trukdė dar taikų Vytauto darbą totoriai, Livonijos Ordinas ir k. Totoriai, vedami seno Vorsklos nugalėtojo Edygos, 1414—1416 m.

PDF 166

Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam prieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos giminystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, būtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas Janas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbėti, ir kuris palaimino tą santuoką. Vytautas, savo viešpatavimo laikais laimėjęs daug mūšių su Kipčiako didžiosios ordos totoriais ir kitais, mažesniaisiais, klajojusiais už Dniepro bei Volgos, įveikė juos, taigi, vienvaldyste naudodamasis, skirdavo ir savo sostinėje ne kartą yra skelbęs chanu arba caru kokį nors totorių kunigaikštį, kurių daugelis dažnai buvodavo jo rūmuose. Tokios iškilmės Vytauto laikais pirmą kartą (1419 m.

PDF 235

Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per savo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, minėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į šį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą Žygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo niokojama ir saviškių, ir svetimšalių. Ilgai Švitrigaila drumstė šios nelaimingos žemės ramybę, kol pagaliau lemtinga Žygimanto sūnaus kunigaikščio Mykolo, vedusio lenkų ir lietuvių pulkus prieš Švitrigailą ir Livonijos magistrą, pergalė netoli Ukmergės užbaigė šių dviejų, Lietuvai gal vienodai pragaištingų konkurentų, varžybas.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Kai paskelbus dvylikos metų paliaubas tarp karaliaus ir didžiojo magistro karo veiksmai Karalystėje vis dėlto aprimo, apsilpo ir energingojo Švitrigailos jėgos Lietuvoje. Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per savo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, minėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į šį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą Žygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo niokojama ir saviškių, ir svetimšalių.

PDF 80

Bet ir totoriai, įsigalėję Rusijoj, taip pat ėmė tarp savęs vaidytis, kuo nekartą Lietuva pasipelnydavo. Taip Algirdas, pasinaudojęs chanų vaidais, atėmė iš jų Kijevą ir Podoliją. Vytautas irgi, užimdamas vis naujus rusų kraštus, dar labiau prisiartino prie totorių sienų, kas jiems negalėjo patikti, ir vedė prie karo.

PDF 417-418

Tarėjų nesutarimo atveju pasiliekame aukščiausiąjį sprendimą mums patiems, kadangi turime aukščiausią abiejų luomų sienų tyrimo valdžią. Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pranešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdose gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę neteisybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo žmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mokėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų ir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos, ir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime, kad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar totoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpažįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami kontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę, 401 ## Puslapis 418 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS nostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in possessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt ii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.

PDF 81

Dabar visa garbė ir šlovė, kurią savinosi Prūsų Ordinas, kaip kovotojas su netikinčiais, turėjo atitekti Vytautui, galvojančiam nukariauti visus totorius, tarpininkaujant Tochtamyšui, pretendentui į jų sostą. Kai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti jam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė. Po to, karas su totoriais pasidarė jau nebeišvengiamas.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Tai buvo Vytauto planų parėmimas. Dabar visa garbė ir šlovė, kurią savinosi Prūsų Ordinas, kaip kovotojas su netikinčiais, turėjo atitekti Vytautui, galvojančiam nukariauti visus totorius, tarpininkaujant Tochtamyšui, pretendentui į jų sostą.

PDF 298

Rytų Europos pietuose Vytauto laikais turėjo didelę galybę totoriai, kurie kadaise buvo užkariavę veik visus didžiulius rusų gyvenamus plotus ir pasidarę jų suverenais. Daugelis rusų kunigaikščių tebemokėjo jiems duoklę dar ir Vytauto laikais. Bet kadaise Europą drebėti vertusi jų galybė jau buvo žuvusi, puolama Algirdo ir Maskvos kunigaikščio Dimitro. Vytauto laikais totorių valstybė kaip tik pergyveno krizį. Orda buvo suskilusi, atskiri „saarai“ vedė nuolatinius karus.

PDF 159

2. 62 Kaip seniau totoriai garsėjo santūrumu, svetingumu ir kitomis iš kartų kartoms pereinančiomis dorybėmis, liudija Mykolas Lietuvis, vienintelis autentiškų raštų apie savo tautos papročius autorius, kuris bando (gal ir apsirinka) totorius vertesniais už savo tėvynainius esant pripažinti. Žr.

PDF 18

Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos kronikos IV-ojoje dalyje. Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).

PDF 281

Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo. Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje — štai vedamosios Vytauto politikos mintys.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje — štai vedamosios Vytauto politikos mintys. Beveik visa ta programa pavyko jam įgyvendinti. To reikalavo pats Lietuvos gyvenimas.

PDF 71

Taigi net jei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, pastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruomenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK. Būtent iš LDK karaimų bendruomenės iškilo žymiausias, tolerancijos tyrėjų dažnai minimas Isaakas ben Abrahamas iš Trakų (1525–1586).

PDF 50-51

Dėl to sudarė slaptą, be Kęstučio žinios, sutartį su Livonijos magistru, kad anas padėtų jam vykdyti tuos kėslus. Tuo metu, kai Andrius, nuolatinis Dmitrijaus Doniškio bendražygis, karo rūpesčiais dalinęsis, kovojęs su juo dar kartu prieš totorius, kur Kulikovo lauke (1380 metų rugsėjo 8-ą) prie pergalės daugiausia prisidėjęs, dalyvavo mūšiuose, - Skirgaila užsibuvo Po- 34 ## Puslapis 51 I KNYGA Galiausiai Kęstutis, perpratęs slaptas Jogailos užmačias, pasiryžo užbėgti jam už akių ir žinodamas, jog šis visas savo ginkluotąsias pajėgas yra išsiuntęs iš Vilniaus į Polocką, kad ten vėl įkurdintų polockiečių išvytą Skirgailą, staiga 1381 metų rugpjūčio viduryje su stipriu žemaičių raitelių pulku apsupo Vilnių.

PDF 167

Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranugarius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovanomis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas Vytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo totorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos siekė (1420 m.

PDF 50

Tačiau vėliau jis pretendavo tik į visą Žemaitiją iki Nemuno (vadinasi, ir Klaipėdą) bei Užnemunę. Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis – Žemaitija. Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Vakaruose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes jie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus.

PDF 160

]* Šitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu palyginimas su totoriais gal persūdytas, tačiau negalima būtų nuginčyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje įkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs nepriekaištinga dora, narsa ir prieraišumu savo naujai tėvynei. Jų daugybę su visomis šeimomis į šiuos kraštus turėjo būti atkėlęs šaunus pergalingas karys Vytautas; be jų pagrindinės gyvenvietės prie Vokės upės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir kurie apsigyveno vietovėje, vadintoje Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į rytus, daug jų įsikūrė pavietuose: Lydos, Ašmenos ir Naugarduko ir iš tiesų nėra valdos, ypač pasakytina tai apie Vilniaus, Trakų ir Naugarduko pavietus, kur iki šiolei nebūtų išlikę totorių buveinių pėdsakų pavadinimuose: Totoriškės, Totorių kapinės ir 1.

PDF 160

1. Seniau totoriai vertėsi audinių ir siūlų prekyba. Dabar Lietuvos totoriai praturtėję, iš tiesų visi tarnauja kariuomenėje, specialiuose raitininkų, vadinamuosiuose totorių ulonų pulkuose, kiti yra tarnautojai, o vargingesni dirba pas privačius asmenis arba turi menkus žemės plotelius, po tėvų mirties paveldėtus.

PDF 72

L I E T U V O S I S T O R I J A 72 LDK iki unijos su Lenkija savo kultūrine ir konfesine įvairove lenkė Lenkiją ir jungtinėje valstybėje šią įvairovę padidino (pavyzdžiui, turėdama totorių musulmonų, kurių iki tol Lenkijoje nebuvo). LDK, turinti dešimt skirtingų konfesijų, XVI a.

PDF 136

Unijos darbui nemažai sutrukdė ir totoriai, kurie, vadovaujant Vorsklos nugalėtojui Edygai, 1414—1416 m. laikotarpyje dažnai puldinėjo Kijevo ir Podolės kraštus, smarkiai apgriaudami patį Kijevą ir Lucką. Cemblakas iš savo sostinės turėjo persikelti į Vilnių, o Vytautas, užimtas tada karu su Vok. Ordinu (1414) ir krikšto reikalais Žemaitijoje (1416), negalėjo tinkamai totorių sudrausti.

PDF 247

108. Apie tai, kaip totoriai nukovė 10 tūkstančių saracėnų raitelių Tais metais totoriai su armėnais bei gruzinais nužygiavo į Siriją bei Palestiną ir, išviję sultoną, nukovė daugiau nei 10 tūkstančių raitelių (Ptol. p. 1235).

PDF 255

125. Apie Vengrijos žemės niokojimą ir 30 tūkstančių totorių žūtį 1326 viešpaties metais Vengrijos karalius nukovė 30 tūkstančių totorių, kurių kariuomenė siaubė jo karalystę. 126.

PDF 250

125. Apie Vengrijos žemės niokojimą ir 30 tūkstančių totorių žūtį 1326 viešpaties metais Vengrijos karalius nukovė 30 tūkstančių totorių, kurių kariuomenė siaubė jo karalystę. 126.

PDF 187

Dar iš to paties pasiuntinio turiu, jog (de Vörste) Vytautas su totorių chanu užmezgė draugiškus ryšius ir sutarė dėl taikos. Totorių didysis chanas atsiuntė jam labai bičiulišką laišką ir kartu didžiulį žvėrį, kurį vadina dromedaru. Lai Dievas Jūsų Prakilnybei duoda stiprybės ir sveikatos ilgiems metams.

PDF 83

Totoriai, užvaldę lietuvių stovyklą, paėmė visas jų gurguoles ir turtus ir tuojau metėsi krašto terioti. Pasuko Kijevo link, paėmė iš jo 3000 rublių kontribucijos.

PDF 159

2. 62 Kaip seniau totoriai garsėjo santūrumu, svetingumu ir kitomis iš kartų kartoms pereinančiomis dorybėmis, liudija Mykolas Lietuvis, vienintelis autentiškų raštų apie savo tautos papročius autorius, kuris bando (gal ir apsirinka) totorius vertesniais už savo tėvynainius esant pripažinti. Žr.

PDF 40

Antra vertus, kunigaikščiams visi buvo valdiniai – netgi labiau pasitikėta karaimais ir totoriais, kurie tapo artimosios sargybos tautomis. Nepasitikėta ir savųjų įgūdžiais, todėl valdovai kvietė pirklius ir amatininkus iš svetur.

PDF 231

Apie Vengrijos ir Lenkijos nusiaubimą Tais pačiais metais596 totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją (Ptol. 21,34). 23.

PDF 104

APIE JOGAILOS IR VYTAUTO KARĄ SU PROSUOS VOKIEČIAIS IR APIE JŲ NUGALĖJIMĄ MOSYJE PRIE DUBROVNOS Sesi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt pirmaisiais metais nuo pasaulio sutvėrimo, o nuo dievo gimimo tūkstantis keturi šimtai dvyliktaisiais metais 1 prasidėjo Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos ir jo brolio Lietuvos kunigaikščio Vytauto karas su Prūsijos vokiečiais. Ir sutelkė abi pusės didžiulę kariuomenę: karalius Jogaila su visa Lenkų karalystės jėga, o didysis kunigaikštis Vytautas su visomis Lietuvių ir Rusų pajėgomis ir su daugeliu Ordos totorių, o Prūsijos magistras taip pat su savo pajėgomis ir su visa Vokiečių imperija. Ir kai visa abiejų pusių kariuomenė jau buvo pasiruošusi, karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas išžygiavo j mūšį, vis blogais miškų keliais, o lygaus ir plataus lauko, kur būtų galima sustoti ir pradėti mūšį, negalėjo surasti, nes lygių ir didelių laukų buvo tik prie vokiečių miesto Dubrovnos*.

PDF 99-100

Ilgai jie kovėsi, vos ne visą dieną 22. O paskui dievas padėjo totoriams, ir jie sumušė didįjį kunigaikštį Vytautą ir visą jo kariuomenę, o pats didysis kunigaikštis su nedideliu būriu pabėgo. O chanas Temir-Kutlujus, sumušęs kunigaikštį Vytautą, atžygiavo prie Kijevo ir paėmė iš miesto išpirką — tris tūkstančius lietuviškų rublių, ir visą savo kariuomenę paleido po Lietuvos žemę, ir totoriai siautėjo ligi pat Didžiojo Lucko ir, pridarę daug pikto, atsitraukė į savo žemę.

PDF 169

Ir, sutrimitavę trimitais ir užgroję birbynėmis žengė per upę. Dešiniojo sparno kariuomenė paskubėjusi pirmoji įveikė perėją ir atsidūrė už upės. Totoriai matė, kad lietuviai ne visi kartu keliasi per upę, patys narsiausieji iš jų tarpo puolė lietuvius ir daugelį iš to dešiniojo sparno nukovė ir vos jų nesumušė. O tada kunigaikštis Mykolas atskubėjo su kairiuoju sparnu ir, perėjęs per upę, smogė visiems totorių pulkams ir perskėlė juos į dvi dalis. Tada atsigavo ir tie mūsų dešiniojo sparno žmonės ir taip pat smogė jiems, ir iš abiejų pusių taip sumaišė totorių pulkus, kad totoriai netik kautis nebegalėjo, bet ir akių bei rankų nebedrįso prieš Lietuvos kariuomenę pakelti.

PDF 131

Ypatingoji šitą vienuolių durna visuomet diegė panieką kunigaikščiams ir ponams, kurie nepriklausė vokiečių tautai, todėl jų kaimynai niekada nebuvo ištikimi bičiuliai. Šiuo laiku vėl ima puldinėti totoriai; tai palietė Lenkiją ir ¡gal Polesę nuo Bugo, be to, didėjanti Lietuvos galybė, žemaičių remiamų prūsų maištingumas, neramumai Kurše ir prie Uždauguvės Latvijos, stebinantis žemaičių vadų karingumas, pagaliau Vokietijoje didėjęs nepalankumas kryžiaus karams vertė susimąstyti apie ateitį kryžiuočių, kuriuos Prūsijoje valdyti pradėjo Hartnumdas Grumbachas. 1 Iš Foigto tyrinėjimų (Gesch.

PDF 80

Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklausiusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Per ją ėjo vienintelis kelias į pasaulį, nes, Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams, prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. Dabar, padarius sąjungą su Rygos miestu, kelias Lietuvos prekybai buvo atviras.

PDF 89

Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštysčių, todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą.

PDF 231

Apie Vengrijos ir Lenkijos nusiaubimą Tais pačiais metais596 totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją (Ptol. 21,34). 23.

PDF 40

Taip pat buvo pasiūlyta iškelti kryžiuočius į rytų stepes ginti Europos šalių nuo totorių. Šiuose Algirdo reikalavimuose atsispindi suvokimas, kad žemės, kuriose gyvena vokiečių nukariauti baltai, turi priklausyti vienintelei valstybingumą sukūrusiai baltų tautai - lietuviams, ir teisėtas siekis atremti Lietuvos valstybę į Baltijos pakrantę, suvokimas, kad jūra yra natūrali Lietuvos siena šiaurvakariuose.

PDF 281

Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje — štai vedamosios Vytauto politikos mintys. Beveik visa ta programa pavyko jam įgyvendinti.

PDF 78

Ties Lojevu jie persikėlė į dešinįjį Dniepro krantą ir paspartinę žygio tempą pasileido tiesiai vakarų kryptimi Mozyriaus ir Slucko link. Galiausiai apie liepos 20-22 d. jie sustojo. Vietą savo stovyklavietei jie pasirinko prie Klecko miesto, kuris dar 1503 m. buvo jų sunaikintas ir nekėlė pavojaus, o stovėdamas ant kelių, vedančių į Pinską, Vilnių, Nesvyžių ir Slucką, buvo itin geras punktas išpuoliams, kuriuos totoriai vykdė pasiskirstę mažesniais būriais.

PDF 80

Pagrindinėje stovyklavietėje buvę totoriai jau tą pačią dieną - rugpjūčio ketvirtąją sužinojo apie link jų judančią Lietuvos kariuomenę. Totoriai nusprendė laukti savo 78 KLECKO MŪŠIS 1506 m. rugpjūčio 6 d. priešų vietoje, nes jie nebuvo nusiteikę bėgti pametę grobį, kuriam „surinkti“ prireikė keleto mėnesių darbo.

PDF 78

Iš kitos pusės, nesant masinės reguliarios kariuomenės, bajorų pašauktinės kariuomenės mobilizacija galėdavo užtrukti tol, kol jos jau nebereikėdavo, nes po apiplėšimo totoriai stengdavosi pasitraukti kuo sparčiau. Būtent šios struktūrinės-organizacinės Lietuvos karinės organizacijos silpnosios vietos leido totoriams dažnai nebaudžiamiems plėšti LDK žemes xv a. pabaigoje - xvi a. pradžioje.