Algirdo reikalavimuose siūlyta iškelti kryžiuočius į rytų stepes ginti Europos šalių nuo totorių.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 40
Taip pat buvo pasiūlyta iškelti\nkryžiuočius į rytų stepes ginti Europos\nšalių nuo totorių. Šiuose Algirdo reikala-\nvimuose atsispindi suvokimas, kad žemės,\nkuriose gyvena vokiečių nukariauti baltai,\n\nturi priklausyti vienintelei valstybingumą\nsukūrusiai baltų tautai - lietuviams, ir\nteisėtas siekis atremti Lietuvos valstybę į\nBaltijos pakrantę, suvokimas, kad jūra yra\nnatūrali Lietuvos siena šiaurvakariuose.
Lietuva tuo metu turėjo keturis pagrindinius priešus: Prūsijos-Livonijos vokiečių ordiną, Maskvą, totorius ir Lenkiją.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Sud. Karolis Zikaras, Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.).
Lietuva tuo metu turėjo keturis pagrin-\ndinius priešus: Prūsijos-Livonijos vokie-\nčių ordiną, Maskvą, totorius ir Lenkiją.
Kova rytuose su rusų kunigaikščiais ir totoriais buvo viena iš Vytauto politikos krypčių.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 281
Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Or dinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje — štai vedamo sios Vytauto politikos mintys. Beveik visa ta programa pavyko jam įgyvendinti.
Apie 1506 m. liepos 20–22 d. totoriai pasirinko stovyklavietę prie Klecko, patogią išpuoliams į Pinską, Vilnių, Nesvyžių ir Slucką.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Ties Lojevu jie persikėlė į dešinįjį Dniepro krantą ir pa- spartinę žygio tempą pasileido tiesiai va- karų kryptimi Mozyriaus ir Slucko link. Galiausiai apie liepos 20-22 d. jie sustojo. Vietą savo stovyklavietei jie pasirinko prie Klecko miesto, kuris dar 1503 m. buvo jų sunaikintas ir nekėlė pavojaus, o stovėda- mas ant kelių, vedančių į Pinską, Vilnių, Nesvyžių ir Slucką, buvo itin geras punktas išpuoliams, kuriuos totoriai vykdė pasi- skirstę mažesniais būriais.
Pagrindinėje stovyklavietėje buvę totoriai jau tą pačią dieną - rugpjūčio ketvirtąją - sužinojo apie link jų judančią Lietuvos kariuomenę.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 80
Pagrindinėje stovyklavietėje buvę totoriai\njau tą pačią dieną - rugpjūčio ketvirtąją -\nsužinojo apie link jų judančią Lietuvos ka-\nriuomenę. Totoriai nusprendė laukti savo\n\n78 KLECKO MŪŠIS 1506 m. rugpjūčio 6 d.\n\npriešų vietoje, nes jie nebuvo nusiteikę bėgti\npametę grobį, kuriam „surinkti“ prireikė ke-\nleto mėnesių darbo.
Po apiplėšimų totoriai stengdavosi kuo sparčiau pasitraukti, todėl bajorų pašauktinės kariuomenės mobilizacija galėdavo užtrukti tol, kol jos jau nebereikėdavo.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Iš kitos pusės, nesant masinės reguliarios\nkariuomenės, bajorų pašauktinės kariuo-\nmenės mobilizacija galėdavo užtrukti tol,\nkol jos jau nebereikėdavo, nes po apiplė-\nšimo totoriai stengdavosi pasitraukti kuo\nsparčiau. Būtent šios struktūrinės-orga-\nnizacinės Lietuvos karinės organizacijos\nsilpnosios vietos leido totoriams dažnai\n\nnebaudžiamiems plėšti LDK žemes xv a.\npabaigoje - xvi a. pradžioje.
Karolio Zikaro sudarytame leidinyje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ rašoma, kad 1506 m. vasarą totoriai įsiveržė į LDK valdas neturėdami pagrindo įtarti, jog šį kartą sėkmė nuo jų nusisuks.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Totorių įsiveržimas 1506 m. vasarą totoriai įsiveržė į LDK valdas gerai nusiteikę. Prieš metus įvykęs jų žygis leido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko, Vitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko apylinkėse - tikrajame LDK branduolyje, tankiausiai apgyventame ir turtingiausiame krašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad sėkmė nuo jų šį kartą nusisuks. Pats žygis į LDK gilumą prasidėjo gegužės pabaigoje.
Karolio Zikaro sudarytame leidinyje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ Lietuva tuo metu apibūdinama kaip turėjusi keturis pagrindinius priešus: Prūsijos–Livonijos vokiečių ordiną, Maskvą, totorius ir Lenkiją.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 39
Visa tai liudytų, kad Kryžiuočių or- dino ir Švedijos puolimai vienu metu galėjo būti iš anksto suderinti. Lietuva tuo metu turėjo keturis pagrin- dinius priešus: Prūsijos-Livonijos vokie- čių ordiną, Maskvą, totorius ir Lenkiją. Silpnindami priešišką spaudimą vienuose frontuose, Lietuvos valdovai Algirdas ir Kęstutis kurį laiką laviravo santykiuose su Lenkija ir totoriais.
Karolio Zikaro sudarytame leidinyje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ teigiama, kad totoriams strateginį privalumą laidavo jų pagrindinės buveinės Krymo pusiasalyje nuošalumas nuo stiprių galios centrų.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Totorių kariuomenė Strateginį privalumą totoriams laidavo jų pagrindinės buveinės - Krymo pusiasalio nuošalumas nuo stiprių galios centrų, tokių kaip Lenkija, Lietuva ar Maskvos valstybė. Nuo sėsliai gyvenančių visuomenių atskirti plačių stepių ir turėdami „gerai užrakina- mus Krymo vartus“ - įtvirtintą Perekopo sąsmauką - totoriai turėjo sunkiai pasie- kiamą lizdą, iš kurio, savo ruožtu, galėdavo nesunkiai leistis į tolimus žygius. Taktinį pranašumą sąlygojo jų lengvoji kavalerija.
Teodoras Narbutas rašo, kad tuo metu vėl prasidėję totorių puldinėjimai palietė Lenkiją ir gal Polesę nuo Bugo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 131
Ypatingoji šitą vie nuolių durna visuomet diegė panieką kunigaikščiams ir ponams, kurie nepriklausė vokiečių tautai, todėl jų kai mynai niekada nebuvo ištikimi bičiuliai. Šiuo laiku vėl ima puldinėti totoriai; tai palietė Lenkiją ir ¡gal Polesę nuo Bugo, be to, didėjanti Lietuvos galybė, žemaičių re miamų prūsų maištingumas, neramumai Kurše ir prie Uždauguvės Latvijos, stebinantis žemaičių vadų karin gumas, pagaliau Vokietijoje didėjęs nepalankumas kry žiaus karams vertė susimąstyti apie ateitį kryžiuočių, ku riuos Prūsijoje valdyti pradėjo Hartnumdas Grumbachas. 1 Iš Foigto tyrinėjimų (Gesch.
Vytauto Lietuvoje įkurdinti totoriai gyveno prie Vokės, Nemėžyje ir keliuose pavietuose.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 160
]* -\nŠitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu\npalyginimas su totoriais gal persū\ndytas, tačiau negalima būtų nugin\nčyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje\nįkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs\nnepriekaištinga dora, narsa ir prie\nraišumu savo naujai tėvynei. Jų dau\ngybę su visomis šeimomis į šiuos\nkraštus turėjo būti atkėlęs šaunus\npergalingas karys Vytautas; be jų pa\ngrindinės gyvenvietės prie Vokės\nupės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir\nkurie apsigyveno vietovėje, vadinto\nje Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į\nrytus, daug jų įsikūrė pavietuose:\nLydos, Ašmenos ir Naugarduko ir\niš tiesų nėra valdos, ypač pasakyti\nna tai apie Vilniaus, Trakų ir Nau\ngarduko pavietus, kur iki šiolei ne\nbūtų išlikę totorių buveinių pėdsakų\npavadinimuose: Totoriškės, Totorių\nkapinės ir 1.
Pasak Petro Dusburgiečio, totoriai įsiveržė į Vengriją ir Lenkiją, mūšyje nukovė Kolomaną, Henriką Vroclavietį ir daugybę kitų žmonių, o šias šalis pavertė dykromis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 231
27. Apie Vengrijos bei Lenkijos nuniokojimą ir apie Kolomano, Vengrijos karaliaus bro\n lio, ir Henriko, Vroclavo kunigaikščio, žūtį\n\n Tais pačiais metais rytų šalyse gyvenusi totorių tauta įsiveržė į Vengriją ir Lenkiją,\nkur mūšyje nukovė Kolomaną, Vengrijos karaliaus brolį, Henriką, Lenkijos kunigaikštį, ir\ngalybę kitų, kuriuos ten stengė užtikti, o tas šalis pavertė dykromis, todėl daug žmonių\nvieno kalno dulkėmis maitinosi nelyginant miltais (Mart. p. 399).
Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenę totoriai, iš valdovo ar jo tikėjimo žmonių įsigiję nuosavybę, atsisakydavo mokėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas dvasininkams mokėtas duokles.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 417-418
Tarė jų nesutarimo atveju pasiliekame aukščiausiąjį sprendimą mums patiems, kadangi turime aukščiausią abiejų luomų sienų tyrimo valdžią. Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pra nešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdo se gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę netei sybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo žmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mo kėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų ir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos, ir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime, kad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar totoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpa žįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami kontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę, 401 ## Puslapis 418 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS nostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in possessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt ii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštysčių, todėl Lietuvos kunigaikščiams buvo nesunku jas paimti į savo valdžią.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 89
Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštys- čių, todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad per Rygą ėjo vienintelis kelias į pasaulį, nes, Dniepro žemupyje įsigalėjus totoriams, prekyba su pietiniais kraštais buvo visiškai nutrūkusi.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 80
Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklau- siusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Per ją ėjo vienin- telis kelias į pasaulį, nes, Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams, prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. Dabar, padarius sąjungą su Rygos miestu, kelias Lietuvos prekybai buvo atviras.
Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ teigia, kad totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 231
Apie Vengrijos ir Lenkijos nusiaubimą\n\n Tais pačiais metais596 totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją (Ptol. 21,34).\n\n\n\n 23.
Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ nurodo, kad 1202 m. prasidėjo totorių viešpatavimas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 225
Apie totorių viešpatavimo pradžią 1202 viešpaties metais prasidėjo totorių viešpatavimas (Ptol. loc. cit.; Mart. loc. cit.).
Kunigaikščiai labiau pasitikėjo karaimais ir totoriais, kurie tapo artimosios sargybos tautomis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 40
Antra vertus, kunigaikš-\nčiams visi buvo valdiniai – netgi labiau pasitikėta karaimais ir totoriais, \nkurie tapo artimosios sargybos tautomis. Nepasitikėta ir savųjų įgūdžiais, \ntodėl valdovai kvietė pirklius ir amatininkus iš svetur.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ cituojamame rašte skelbiama, jog buvo pranešta, kad Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenę rusai ir totoriai, įsigiję nuosavybę, atsisakydavo mokėti dvasininkams dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 417-418
Tarė jų nesutarimo atveju pasiliekame aukščiausiąjį sprendimą mums patiems, kadangi turime aukščiausią abiejų luomų sienų tyrimo valdžią. Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pra nešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdo se gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę netei sybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo žmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mo kėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų ir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos, ir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime, kad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar totoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpa žįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami kontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę, 401 ## Puslapis 418 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS nostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in possessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt ii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.
Michał Baliński teigimu, Vytauto Lietuvoje įkurdinti totoriai garsėjo nepriekaištinga dora, narsa ir prieraišumu savo naujajai tėvynei.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 160
]* -\nŠitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu\npalyginimas su totoriais gal persū\ndytas, tačiau negalima būtų nugin\nčyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje\nįkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs\nnepriekaištinga dora, narsa ir prie\nraišumu savo naujai tėvynei. Jų dau\ngybę su visomis šeimomis į šiuos\nkraštus turėjo būti atkėlęs šaunus\npergalingas karys Vytautas; be jų pa\ngrindinės gyvenvietės prie Vokės\nupės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir\nkurie apsigyveno vietovėje, vadinto\nje Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į\nrytus, daug jų įsikūrė pavietuose:\nLydos, Ašmenos ir Naugarduko ir\niš tiesų nėra valdos, ypač pasakyti\nna tai apie Vilniaus, Trakų ir Nau\ngarduko pavietus, kur iki šiolei ne\nbūtų išlikę totorių buveinių pėdsakų\npavadinimuose: Totoriškės, Totorių\nkapinės ir 1.
Michał Baliński rašo, kad totorių chanas Jedigėjus, siekdamas Vytauto draugystės, iš Juodosios jūros pakrančių siųsdavo į Lietuvos sostinę turtingomis dovanomis apkrautus kupranugarius.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 167
Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas\nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo\ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie\nkė (1420 m.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ rašo, kad totorių chanas Jedigėjus, siekdamas Vytauto draugystės, siųsdavo jam turtingomis dovanomis apkrautus kupranugarius.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 167
Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas\nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo\ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie\nkė (1420 m.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ pateikia pasiuntinio pranešimą, kuriame teigiama, kad Vytautas užmezgė draugiškus ryšius su totorių chanu ir susitarė dėl taikos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 187
Dar iš to paties pasiuntinio turiu, jog (de Vörste) Vytautas su totorių chanu už mezgė draugiškus ryšius ir sutarė dėl taikos. Totorių didysis chanas atsiuntė jam labai bičiulišką laišką ir kartu didžiulį žvė rį, kurį vadina dromedaru. Lai Dievas Jūsų Prakilnybei duoda stiprybės ir sveikatos ilgiems metams.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 80
Taip Algirdas, pasinaudojęs chanų vaidais, atėmė iš jų Kijevą ir Podoliją. Vytautas irgi, užimda mas vis naujus rusų kraštus, dar labiau prisiartino prie totorių sienų, kas jiems negalėjo patikti, ir vedė prie karo. Dabar ir reikėjo išspręsti jau senokai pribrendusi klausimą, kas valdys Rusijos žemes: Vytautas ar totoriai.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 81
Kai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti jam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė. Po to, karas su totoriais pasidarė jau nebeišvengiamas. Jadvyga savo „wiesz czym duchem“ (pranašingu nujautimu), kaip sako Prochaska, pranašavo ambicingam Vytautui didelių užsimojimų galą^2 ).
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 281
Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Or dinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje — štai vedamo sios Vytauto politikos mintys. Beveik visa ta programa pavyko jam įgyvendinti.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 81
Kai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti jam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė. Po to, karas su totoriais pasidarė jau nebeišvengiamas. Jadvyga savo „wiesz czym duchem“ (pranašingu nujautimu), kaip sako Prochaska, pranašavo ambicingam Vytautui didelių užsimojimų galą^2 ).
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 80
Taip Algirdas, pasinaudojęs chanų vaidais, atėmė iš jų Kijevą ir Podoliją. Vytautas irgi, užimda mas vis naujus rusų kraštus, dar labiau prisiartino prie totorių sienų, kas jiems negalėjo patikti, ir vedė prie karo. Dabar ir reikėjo išspręsti jau senokai pribrendusi klausimą, kas valdys Rusijos žemes: Vytautas ar totoriai.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 228
Apie Vengrijos ir Lenkijos nusiaubimą Tais pačiais metais596 totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją (Ptol. 21,34). 23.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 212
Iš tu\nrimų šaltinių nėra tiksliai atsekama, kiek jam teko su jais susikauti.\nĮsakmiai tačiau žinoma, kad totoriai, sąjungoje su Volinijos Levu,\n1279 m. apiplėšė Lietuvą^256.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Iš kitos pusės, nesant masinės reguliarios\nkariuomenės, bajorų pašauktinės kariuo-\nmenės mobilizacija galėdavo užtrukti tol,\nkol jos jau nebereikėdavo, nes po apiplė-\nšimo totoriai stengdavosi pasitraukti kuo\nsparčiau. Būtent šios struktūrinės-orga-\nnizacinės Lietuvos karinės organizacijos\nsilpnosios vietos leido totoriams dažnai\n\nnebaudžiamiems plėšti LDK žemes xv a.\npabaigoje - xvi a. pradžioje.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 18
Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų feodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos kronikos IV-ojoje dalyje. Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 212
Įsakmiai tačiau žinoma, kad totoriai, sąjungoje su Volinijos Levu,\n1279 m. apiplėšė Lietuvą^256.\nTraidenio laikais Lietuva vėl atgavo savo ankstybesnį svorį,\nkuris buvo sumažėjęs tuoj po Mindaugo mirties.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 281
Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo,\npastovumo. Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Or\ndinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios\nstiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje — štai vedamo\nsios Vytauto politikos mintys.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 81
Dabar visa garbė ir šlovė, kurią savinosi Prūsų Ordinas, kaip kovotojas su netikin čiais, turėjo atitekti Vytautui, galvojančiam nukariauti visus totorius, tarpininkaujant Tochtamyšui, pretendentui į jų sostą. Kai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti jam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė. Po to, karas su totoriais pasidarė jau nebeišvengiamas.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 80
Taip Algirdas, pasinaudojęs chanų vaidais, atėmė iš jų Kijevą ir Podoliją. Vytautas irgi, užimda mas vis naujus rusų kraštus, dar labiau prisiartino prie totorių sienų, kas jiems negalėjo patikti, ir vedė prie karo. Dabar ir reikėjo išspręsti jau senokai pribrendusi klausimą, kas valdys Rusijos žemes: Vytautas ar totoriai.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
154 ## Puslapis 150 Didysis kunigaikštis Aleksandras išstovėjo Braclave nemaža laiko ir atstatė Braclavo miestą; visi žmonės, kurie iš Braclavo buvo išvaryti i Moldaviją, sugrįžo į Braciavą. Tuo pačiu metu stepėje, dvylika mylių nuo Braclavo, lietuviai sumušė kelis šimtus totorių. O pas kui didysis kunigaikštis Aleksandras sugrįžo į Lietu vą 3 9 .
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 81
Kai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti jam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė. Po to, karas su totoriais pasidarė jau nebeišvengiamas. Jadvyga savo „wiesz czym duchem“ (pranašingu nujautimu), kaip sako Prochaska, pranašavo ambicingam Vytautui didelių užsimojimų galą^2 ).
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 235
Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per sa\nvo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, mi\nnėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į\nšį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą\nŽygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo nio\nkojama ir saviškių, ir svetimšalių. Ilgai Švitrigaila drumstė\nšios nelaimingos žemės ramybę, kol pagaliau lemtinga Žy\ngimanto sūnaus kunigaikščio Mykolo, vedusio lenkų ir lie\ntuvių pulkus prieš Švitrigailą ir Livonijos magistrą, pergalė\nnetoli Ukmergės užbaigė šių dviejų, Lietuvai gal vienodai\npragaištingų konkurentų, varžybas.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 151
Be Vok. Ordino trukdė dar\ntaikų Vytauto darbą totoriai, Livonijos Ordinas ir k. Totoriai,\nvedami seno Vorsklos nugalėtojo Edygos, 1414—1416 m.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 229
27. Apie Vengrijos bei Lenkijos nuniokojimą ir apie Kolomano, Vengrijos karaliaus bro lio, ir Henriko, Vroclavo kunigaikščio, žūtį Tais pačiais metais rytų šalyse gyvenusi totorių tauta įsiveržė į Vengriją ir Lenkiją, kur mūšyje nukovė Kolomaną, Vengrijos karaliaus brolį, Henriką, Lenkijos kunigaikštį, ir galybę kitų, kuriuos ten stengė užtikti, o tas šalis pavertė dykromis, todėl daug žmonių vieno kalno dulkėmis maitinosi nelyginant miltais (Mart. p. 399).
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Totorių įsiveržimas 1506 m. vasarą totoriai įsiveržė į LDK valdas gerai nusiteikę. Prieš metus įvykęs jų žygis leido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko, Vitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko apylinkėse - tikrajame LDK branduolyje, tankiausiai apgyventame ir turtingiausiame krašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad sėkmė nuo jų šį kartą nusisuks. Pats žygis į LDK gilumą prasidėjo gegužės pabaigoje.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 80
Pagrindinėje stovyklavietėje buvę totoriai\njau tą pačią dieną - rugpjūčio ketvirtąją -\nsužinojo apie link jų judančią Lietuvos ka-\nriuomenę. Totoriai nusprendė laukti savo\n\n78 KLECKO MŪŠIS 1506 m. rugpjūčio 6 d.\n\npriešų vietoje, nes jie nebuvo nusiteikę bėgti\npametę grobį, kuriam „surinkti“ prireikė ke-\nleto mėnesių darbo.