Karolio Zikaro sudarytame leidinyje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ rašoma, kad 1506 m. vasarą totoriai įsiveržė į LDK valdas neturėdami pagrindo įtarti, jog šį kartą sėkmė nuo jų nusisuks.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Totorių įsiveržimas 1506 m. vasarą totoriai įsiveržė į LDK valdas gerai nusiteikę. Prieš metus įvykęs jų žygis leido jiems „smagintis“ Vilniaus ir Polocko, Vitebsko ir Drucko, Naugarduko ir Slucko apylinkėse - tikrajame LDK branduolyje, tankiausiai apgyventame ir turtingiausiame krašte. Totoriai neturėjo pagrindo įtarti, kad sėkmė nuo jų šį kartą nusisuks. Pats žygis į LDK gilumą prasidėjo gegužės pabaigoje.
Karolio Zikaro sudarytame leidinyje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ Lietuva tuo metu apibūdinama kaip turėjusi keturis pagrindinius priešus: Prūsijos–Livonijos vokiečių ordiną, Maskvą, totorius ir Lenkiją.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 39
Visa tai liudytų, kad Kryžiuočių ordino ir Švedijos puolimai vienu metu galėjo būti iš anksto suderinti. Lietuva tuo metu turėjo keturis pagrindinius priešus: Prūsijos-Livonijos vokiečių ordiną, Maskvą, totorius ir Lenkiją. Silpnindami priešišką spaudimą vienuose frontuose, Lietuvos valdovai Algirdas ir Kęstutis kurį laiką laviravo santykiuose su Lenkija ir totoriais.
Karolio Zikaro sudarytame leidinyje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ teigiama, kad totoriams strateginį privalumą laidavo jų pagrindinės buveinės Krymo pusiasalyje nuošalumas nuo stiprių galios centrų.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Totorių kariuomenė Strateginį privalumą totoriams laidavo jų pagrindinės buveinės - Krymo pusiasalio nuošalumas nuo stiprių galios centrų, tokių kaip Lenkija, Lietuva ar Maskvos valstybė. Nuo sėsliai gyvenančių visuomenių atskirti plačių stepių ir turėdami „gerai užrakinamus Krymo vartus“ - įtvirtintą Perekopo sąsmauką - totoriai turėjo sunkiai pasiekiamą lizdą, iš kurio, savo ruožtu, galėdavo nesunkiai leistis į tolimus žygius. Taktinį pranašumą sąlygojo jų lengvoji kavalerija.
Teodoras Narbutas rašo, kad tuo metu vėl prasidėję totorių puldinėjimai palietė Lenkiją ir gal Polesę nuo Bugo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 131
Ypatingoji šitą vienuolių durna visuomet diegė panieką kunigaikščiams ir ponams, kurie nepriklausė vokiečių tautai, todėl jų kaimynai niekada nebuvo ištikimi bičiuliai. Šiuo laiku vėl ima puldinėti totoriai; tai palietė Lenkiją ir ¡gal Polesę nuo Bugo, be to, didėjanti Lietuvos galybė, žemaičių remiamų prūsų maištingumas, neramumai Kurše ir prie Uždauguvės Latvijos, stebinantis žemaičių vadų karingumas, pagaliau Vokietijoje didėjęs nepalankumas kryžiaus karams vertė susimąstyti apie ateitį kryžiuočių, kuriuos Prūsijoje valdyti pradėjo Hartnumdas Grumbachas. 1 Iš Foigto tyrinėjimų (Gesch.
Vytauto Lietuvoje įkurdinti totoriai gyveno prie Vokės, Nemėžyje ir keliuose pavietuose.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 160
]* Šitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu palyginimas su totoriais gal persūdytas, tačiau negalima būtų nuginčyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje įkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs nepriekaištinga dora, narsa ir prieraišumu savo naujai tėvynei. Jų daugybę su visomis šeimomis į šiuos kraštus turėjo būti atkėlęs šaunus pergalingas karys Vytautas; be jų pagrindinės gyvenvietės prie Vokės upės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir kurie apsigyveno vietovėje, vadintoje Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į rytus, daug jų įsikūrė pavietuose: Lydos, Ašmenos ir Naugarduko ir iš tiesų nėra valdos, ypač pasakytina tai apie Vilniaus, Trakų ir Naugarduko pavietus, kur iki šiolei nebūtų išlikę totorių buveinių pėdsakų pavadinimuose: Totoriškės, Totorių kapinės ir 1.
Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenę totoriai, iš valdovo ar jo tikėjimo žmonių įsigiję nuosavybę, atsisakydavo mokėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas dvasininkams mokėtas duokles.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 417-418
Tarėjų nesutarimo atveju pasiliekame aukščiausiąjį sprendimą mums patiems, kadangi turime aukščiausią abiejų luomų sienų tyrimo valdžią. Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pranešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdose gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę neteisybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo žmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mokėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų ir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos, ir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime, kad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar totoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpažįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami kontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę, 401 ## Puslapis 418 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS nostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in possessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt ii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštysčių, todėl Lietuvos kunigaikščiams buvo nesunku jas paimti į savo valdžią.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 89
Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštysčių, todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad per Rygą ėjo vienintelis kelias į pasaulį, nes, Dniepro žemupyje įsigalėjus totoriams, prekyba su pietiniais kraštais buvo visiškai nutrūkusi.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 80
Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklausiusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Per ją ėjo vienintelis kelias į pasaulį, nes, Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams, prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. Dabar, padarius sąjungą su Rygos miestu, kelias Lietuvos prekybai buvo atviras.
Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ nurodo, kad 1202 m. prasidėjo totorių viešpatavimas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 225
Apie totorių viešpatavimo pradžią 1202 viešpaties metais prasidėjo totorių viešpatavimas (Ptol. loc. cit.; Mart. loc. cit.).
Kunigaikščiai labiau pasitikėjo karaimais ir totoriais, kurie tapo artimosios sargybos tautomis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 40
Antra vertus, kunigaikščiams visi buvo valdiniai – netgi labiau pasitikėta karaimais ir totoriais, kurie tapo artimosios sargybos tautomis. Nepasitikėta ir savųjų įgūdžiais, todėl valdovai kvietė pirklius ir amatininkus iš svetur.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ cituojamame rašte skelbiama, jog buvo pranešta, kad Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenę rusai ir totoriai, įsigiję nuosavybę, atsisakydavo mokėti dvasininkams dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 417-418
Tarėjų nesutarimo atveju pasiliekame aukščiausiąjį sprendimą mums patiems, kadangi turime aukščiausią abiejų luomų sienų tyrimo valdžią. Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pranešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdose gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę neteisybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo žmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mokėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų ir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos, ir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime, kad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar totoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpažįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami kontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę, 401 ## Puslapis 418 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS nostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in possessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt ii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.
Michał Baliński teigimu, Vytauto Lietuvoje įkurdinti totoriai garsėjo nepriekaištinga dora, narsa ir prieraišumu savo naujajai tėvynei.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 160
]* Šitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu palyginimas su totoriais gal persūdytas, tačiau negalima būtų nuginčyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje įkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs nepriekaištinga dora, narsa ir prieraišumu savo naujai tėvynei. Jų daugybę su visomis šeimomis į šiuos kraštus turėjo būti atkėlęs šaunus pergalingas karys Vytautas; be jų pagrindinės gyvenvietės prie Vokės upės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir kurie apsigyveno vietovėje, vadintoje Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į rytus, daug jų įsikūrė pavietuose: Lydos, Ašmenos ir Naugarduko ir iš tiesų nėra valdos, ypač pasakytina tai apie Vilniaus, Trakų ir Naugarduko pavietus, kur iki šiolei nebūtų išlikę totorių buveinių pėdsakų pavadinimuose: Totoriškės, Totorių kapinės ir 1.
Michał Baliński rašo, kad totorių chanas Jedigėjus, siekdamas Vytauto draugystės, iš Juodosios jūros pakrančių siųsdavo į Lietuvos sostinę turtingomis dovanomis apkrautus kupranugarius.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 167
Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranugarius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovanomis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas Vytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo totorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos siekė (1420 m.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ rašo, kad totorių chanas Jedigėjus, siekdamas Vytauto draugystės, siųsdavo jam turtingomis dovanomis apkrautus kupranugarius.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 167
Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranugarius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovanomis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas Vytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo totorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos siekė (1420 m.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ pateikia pasiuntinio pranešimą, kuriame teigiama, kad Vytautas užmezgė draugiškus ryšius su totorių chanu ir susitarė dėl taikos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 187
Dar iš to paties pasiuntinio turiu, jog (de Vörste) Vytautas su totorių chanu užmezgė draugiškus ryšius ir sutarė dėl taikos. Totorių didysis chanas atsiuntė jam labai bičiulišką laišką ir kartu didžiulį žvėrį, kurį vadina dromedaru. Lai Dievas Jūsų Prakilnybei duoda stiprybės ir sveikatos ilgiems metams.
Užimdamas naujus rusų kraštus, Vytautas priartėjo prie totorių sienų ir tai vedė prie karo su totoriais.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 80
Taip Algirdas, pasinaudojęs chanų vaidais, atėmė iš jų Kijevą ir Podoliją. Vytautas irgi, užimdamas vis naujus rusų kraštus, dar labiau prisiartino prie totorių sienų, kas jiems negalėjo patikti, ir vedė prie karo. Dabar ir reikėjo išspręsti jau senokai pribrendusi klausimą, kas valdys Rusijos žemes: Vytautas ar totoriai.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 80
Bet ir totoriai, įsigalėję Rusijoj, taip pat ėmė tarp savęs vaidytis, kuo nekartą Lietuva pasipelnydavo. Taip Algirdas, pasinaudojęs chanų vaidais, atėmė iš jų Kijevą ir Podoliją. Vytautas irgi, užimdamas vis naujus rusų kraštus, dar labiau prisiartino prie totorių sienų, kas jiems negalėjo patikti, ir vedė prie karo.
Vytautui atsisakius išduoti Tochtamyšą Kipčako chanui Timur-Kotlogui, karas su totoriais tapo neišvengiamas.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 81
Kai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti jam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė. Po to, karas su totoriais pasidarė jau nebeišvengiamas. Jadvyga savo „wieszczym duchem“ (pranašingu nujautimu), kaip sako Prochaska, pranašavo ambicingam Vytautui didelių užsimojimų galą^2 ).
Artėdama Klecko link nuo Pinsko pusės LDK kariuomenė išėjo ant aukštumos, nuo kurios buvo matyti Kleckas ir jo kaimynystėje tarp Lanios ir Cepros upių išsirikiavusi totorių kariuomenė.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 78
Ties Lojevu jie persikėlė į dešinįjį Dniepro krantą ir paspartinę žygio tempą pasileido tiesiai vakarų kryptimi Mozyriaus ir Slucko link. Galiausiai apie liepos 20-22 d. jie sustojo. Vietą savo stovyklavietei jie pasirinko prie Klecko miesto, kuris dar 1503 m. buvo jų sunaikintas ir nekėlė pavojaus, o stovėdamas ant kelių, vedančių į Pinską, Vilnių, Nesvyžių ir Slucką, buvo itin geras punktas išpuoliams, kuriuos totoriai vykdė pasiskirstę mažesniais būriais.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 80
Pagrindinėje stovyklavietėje buvę totoriai jau tą pačią dieną - rugpjūčio ketvirtąją sužinojo apie link jų judančią Lietuvos kariuomenę. Totoriai nusprendė laukti savo 78 KLECKO MŪŠIS 1506 m. rugpjūčio 6 d. priešų vietoje, nes jie nebuvo nusiteikę bėgti pametę grobį, kuriam „surinkti“ prireikė keleto mėnesių darbo.
Totoriai prie Vorkslos sumušė Vytautą ir visą jo kariuomenę.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 98
Ilgai jie kovėsi, vos ne visą dieną 22. O paskui dievas padėjo totoriams, ir jie sumušė didįjį kunigaikštį Vytautą ir visą jo kariuomenę, o pats didysis kunigaikštis su nedideliu būriu pabėgo. O chanas Temir-Kutlujus, sumušęs kunigaikštį Vytautą, atžygiavo prie Kijevo ir paėmė iš miesto išpirką — tris tūkstančius lietuviškų rublių, ir visą savo kariuomenę paleido po Lietuvos žemę, ir totoriai siautėjo ligi pat Didžiojo Lucko
Ir sekančiais metais tas chanas su daugeriopomis sutelktomis jėgomis bei totorių ordomis patraukė į Ru sų žemę ir padarė daug žalos Rusų žemei.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 47
Ir sekančiais metais tas chanas su daugeriopomis sutelktomis jėgomis bei totorių ordomis patraukė į Rusų žemę ir padarė daug žalos Rusų žemei.
Nugalėjo tą chaną, ir sumušė visą jo totoriškąją galybę, ir nukovė patį chaną.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 48
Nugalėjo tą chaną, ir sumušė visą jo totoriškąją galybę, ir nukovė patį chaną
Rytų totoriai nužudė daugiau kaip 50 tūkstančių saracėnų, tačiau sultonas nukovė 30 tūkstančių totorių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 238
Tuo pat metu Rytų totoriai nužudė daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių saracėnų, tačiau sultonas, atgavęs jėgas ir narsą, užpuolė totorius, išvaikė juos, o 30 tūkstančių nukovė (Mart. p. 426).
1311 m. totoriai su armėnais ir gruzinais nužygiavo į Siriją ir Palestiną bei nukovė daugiau kaip 10 tūkstančių raitelių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 247
108. Apie tai, kaip totoriai nukovė 10 tūkstančių saracėnų raitelių Tais metais totoriai su armėnais bei gruzinais nužygiavo į Siriją bei Palestiną ir, išviję sultoną, nukovė daugiau nei 10 tūkstančių raitelių (Ptol. p. 1235).