Totoriai

PDF 50-51

Dėl to sudarė slaptą, be \nKęstučio žinios, sutartį su Livoni­\njos magistru, kad anas padėtų jam \nvykdyti tuos kėslus. Tuo metu, kai \nAndrius, nuolatinis Dmitrijaus Do­\nniškio bendražygis, karo rūpesčiais \ndalinęsis, kovojęs su juo dar kartu \nprieš totorius, kur Kulikovo lauke \n(1380 metų rugsėjo 8-ą) prie perga­\nlės daugiausia prisidėjęs, dalyvavo \nmūšiuose, - Skirgaila užsibuvo Po-\n34\n\n## Puslapis 51\n\nI KNYGA\nGaliausiai Kęstutis, perpratęs slaptas Jogailos užmačias, pa­\nsiryžo užbėgti jam už akių ir žinodamas, jog šis visas savo \nginkluotąsias pajėgas yra išsiuntęs iš Vilniaus į Polocką, kad \nten vėl įkurdintų polockiečių išvytą Skirgailą, staiga 1381 metų \nrugpjūčio viduryje su stipriu žemaičių raitelių pulku apsupo \nVilnių.

PDF 50-51

Dėl to sudarė slaptą, be \nKęstučio žinios, sutartį su Livoni­\njos magistru, kad anas padėtų jam \nvykdyti tuos kėslus. Tuo metu, kai \nAndrius, nuolatinis Dmitrijaus Do­\nniškio bendražygis, karo rūpesčiais \ndalinęsis, kovojęs su juo dar kartu \nprieš totorius, kur Kulikovo lauke \n(1380 metų rugsėjo 8-ą) prie perga­\nlės daugiausia prisidėjęs, dalyvavo \nmūšiuose, - Skirgaila užsibuvo Po-\n34\n\n## Puslapis 51\n\nI KNYGA\nGaliausiai Kęstutis, perpratęs slaptas Jogailos užmačias, pa­\nsiryžo užbėgti jam už akių ir žinodamas, jog šis visas savo \nginkluotąsias pajėgas yra išsiuntęs iš Vilniaus į Polocką, kad \nten vėl įkurdintų polockiečių išvytą Skirgailą, staiga 1381 metų \nrugpjūčio viduryje su stipriu žemaičių raitelių pulku apsupo \nVilnių.

PDF 160

]* -\nŠitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu\npalyginimas su totoriais gal persū­\ndytas, tačiau negalima būtų nugin­\nčyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje\nįkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs\nnepriekaištinga dora, narsa ir prie­\nraišumu savo naujai tėvynei. Jų dau­\ngybę su visomis šeimomis į šiuos\nkraštus turėjo būti atkėlęs šaunus\npergalingas karys Vytautas; be jų pa­\ngrindinės gyvenvietės prie Vokės\nupės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir\nkurie apsigyveno vietovėje, vadinto­\nje Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į\nrytus, daug jų įsikūrė pavietuose:\nLydos, Ašmenos ir Naugarduko ir\niš tiesų nėra valdos, ypač pasakyti­\nna tai apie Vilniaus, Trakų ir Nau­\ngarduko pavietus, kur iki šiolei ne­\nbūtų išlikę totorių buveinių pėdsakų\npavadinimuose: Totoriškės, Totorių\nkapinės ir 1.

PDF 157-158

59\nVilniaus kapitulos archy­\nvas, pažymėta data: in Lida die Do­\nminico, quo in Ecclesia Dei, Cantate de­\ncantatur [Lydoje, sekmadienį, kai\n1 4 1\n\n## Puslapis 158\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\ngeradarybė, didinant mieste gyvenančių dvasininkų turtus, \nnemažai prisidėta ir prie kitų miestiečių gerovės. Tuo me­\ntu Vilnius daug laimėjo per gyventojų pagausėjimą, mat \ntiek pačiame mieste, tiek jo apylinkėse įsikūrė nemaža pa­\nimtų į nelaisvę totorių60, kurių palikuonys vėliau tapo labai\nbažnyčioje giedama Dei Cantate].

PDF 157-158

59\nVilniaus kapitulos archy­\nvas, pažymėta data: in Lida die Do­\nminico, quo in Ecclesia Dei, Cantate de­\ncantatur [Lydoje, sekmadienį, kai\n1 4 1\n\n## Puslapis 158\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\ngeradarybė, didinant mieste gyvenančių dvasininkų turtus, \nnemažai prisidėta ir prie kitų miestiečių gerovės. Tuo me­\ntu Vilnius daug laimėjo per gyventojų pagausėjimą, mat \ntiek pačiame mieste, tiek jo apylinkėse įsikūrė nemaža pa­\nimtų į nelaisvę totorių60, kurių palikuonys vėliau tapo labai\nbažnyčioje giedama Dei Cantate].

PDF 151

Be Vok. Ordino trukdė dar\ntaikų Vytauto darbą totoriai, Livonijos Ordinas ir k. Totoriai,\nvedami seno Vorsklos nugalėtojo Edygos, 1414—1416 m.

PDF 242

Čia, Vilniuje (1443 metais), totorių pasiuntinių\nprašymu, caras Chadži Girėjus buvo iškilmingai paskelb­\ntas Perekopo chanu. Čia 1448 metais su Prūsijos ordinu su­\ndaryta37 garsi sutartis, o po dvidešimties metų (1468 me­\ntais) pats didžiojo magistro pavaduotojas Henrikas Plauenas\ntoje Lietuvos sostinėje, kurios sienas jo pirmtakai kadaise\nįžūliai griovė, žemai lenkėsi prieš galingojo Kazimiero sos­\ntą38.

PDF 242

Čia, Vilniuje (1443 metais), totorių pasiuntinių\nprašymu, caras Chadži Girėjus buvo iškilmingai paskelb­\ntas Perekopo chanu. Čia 1448 metais su Prūsijos ordinu su­\ndaryta37 garsi sutartis, o po dvidešimties metų (1468 me­\ntais) pats didžiojo magistro pavaduotojas Henrikas Plauenas\ntoje Lietuvos sostinėje, kurios sienas jo pirmtakai kadaise\nįžūliai griovė, žemai lenkėsi prieš galingojo Kazimiero sos­\ntą38.

PDF 417-418

Tarė­ jų nesutarimo atveju pasiliekame aukščiausiąjį sprendimą mums patiems, kadangi turime aukščiausią abiejų luomų sienų tyrimo valdžią. Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pra­ nešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdo­ se gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę netei­ sybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo žmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mo­ kėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų ir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos, ir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime, kad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar totoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpa­ žįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami kontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę, 401 ## Puslapis 418 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS nostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in possessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt ii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.

PDF 167

Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga­\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano­\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas\nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo\ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie­\nkė (1420 m.

PDF 167

Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga­\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano­\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas\nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo\ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie­\nkė (1420 m.

PDF 235

Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per sa­\nvo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, mi­\nnėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į\nšį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą\nŽygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo nio­\nkojama ir saviškių, ir svetimšalių. Ilgai Švitrigaila drumstė\nšios nelaimingos žemės ramybę, kol pagaliau lemtinga Žy­\ngimanto sūnaus kunigaikščio Mykolo, vedusio lenkų ir lie­\ntuvių pulkus prieš Švitrigailą ir Livonijos magistrą, pergalė\nnetoli Ukmergės užbaigė šių dviejų, Lietuvai gal vienodai\npragaištingų konkurentų, varžybas.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Vėl įsiliepsnojo kelerius \nmetus trukęs karas tarp rusų, vadovaujamų Švitrigailos, ir \nLietuvos, valdomos Žygimanto. Šį karą kurstė neblėstantis \nPrūsijos ir Livonijos kryžiuočių įniršis. Tuo pat metu Lenki­\njoje Jogaila beveik nesiliovė kovojęs su kryžiuočiais, o Po­\ndolėje - su Švitrigailos šalininkais, remiamais Moldovos ku­\nnigaikščių. Kai paskelbus dvylikos metų paliaubas tarp \nkaraliaus ir didžiojo magistro karo veiksmai Karalystėje vis \ndėlto aprimo, apsilpo ir energingojo Švitrigailos jėgos Lie­\ntuvoje. Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per sa­\nvo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, mi­\nnėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į \nšį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą \nŽygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo nio­\nkojama ir saviškių, ir svetimšalių.

PDF 151

Be Vok. Ordino trukdė dar\ntaikų Vytauto darbą totoriai, Livonijos Ordinas ir k. Totoriai,\nvedami seno Vorsklos nugalėtojo Edygos, 1414—1416 m.

PDF 212

Iš tu­\nrimų šaltinių nėra tiksliai atsekama, kiek jam teko su jais susikauti.\nĮsakmiai tačiau žinoma, kad totoriai, sąjungoje su Volinijos Levu,\n1279 m. apiplėšė Lietuvą^256.

PDF 212

Įsakmiai tačiau žinoma, kad totoriai, sąjungoje su Volinijos Levu,\n1279 m. apiplėšė Lietuvą^256.\nTraidenio laikais Lietuva vėl atgavo savo ankstybesnį svorį,\nkuris buvo sumažėjęs tuoj po Mindaugo mirties.

PDF 71-72

LDK kultūrinę įvairovę didino etninis aspektas: nors kai kurios konfesinės ir etninės ribos sutapo (žydų, totorių, karaimų, iš dalies ir sentikių), dažnai konfesijos apėmė įvairias etninės kilmės bendruomenes. L I E T U V O S I S T O R I J A 72 LDK iki unijos su Lenkija savo kultūrine ir konfesine įvairove len- kė Lenkiją ir jungtinėje valstybėje šią įvairovę padidino (pavyzdžiui, turėdama totorių musulmonų, kurių iki tol Lenkijoje nebuvo). LDK, tu- rinti dešimt skirtingų konfesijų, XVI a.

PDF 71-72

LDK kultūrinę įvairovę didino etninis aspektas: nors kai kurios konfesinės ir etninės ribos sutapo (žydų, totorių, karaimų, iš dalies ir sentikių), dažnai konfesijos apėmė įvairias etninės kilmės bendruomenes. L I E T U V O S I S T O R I J A 72 LDK iki unijos su Lenkija savo kultūrine ir konfesine įvairove len- kė Lenkiją ir jungtinėje valstybėje šią įvairovę padidino (pavyzdžiui, turėdama totorių musulmonų, kurių iki tol Lenkijoje nebuvo). LDK, tu- rinti dešimt skirtingų konfesijų, XVI a.

PDF 231

27. Apie Vengrijos bei Lenkijos nuniokojimą ir apie Kolomano, Vengrijos karaliaus bro­\n lio, ir Henriko, Vroclavo kunigaikščio, žūtį\n\n Tais pačiais metais rytų šalyse gyvenusi totorių tauta įsiveržė į Vengriją ir Lenkiją,\nkur mūšyje nukovė Kolomaną, Vengrijos karaliaus brolį, Henriką, Lenkijos kunigaikštį, ir\ngalybę kitų, kuriuos ten stengė užtikti, o tas šalis pavertė dykromis, todėl daug žmonių\nvieno kalno dulkėmis maitinosi nelyginant miltais (Mart. p. 399).

PDF 225

Apie totorių viešpatavimo pradžią 1202 viešpaties metais prasidėjo totorių viešpatavimas (Ptol. loc. cit.; Mart. loc. cit.).

PDF 166

Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam \nprieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi­\nnystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, \nbūtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas \nJanas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė­\nti, ir kuris palaimino tą santuoką.\nVytautas, savo viešpatavimo laikais laimėjęs daug mūšių \nsu Kipčiako didžiosios ordos totoriais ir kitais, mažesniaisiais, \nklajojusiais už Dniepro bei Volgos, įveikė juos, taigi, vienval­\ndyste naudodamasis, skirdavo ir savo sostinėje ne kartą yra \nskelbęs chanu arba caru kokį nors totorių kunigaikštį, kurių \ndaugelis dažnai buvodavo jo rūmuose. Tokios iškilmės Vy­\ntauto laikais pirmą kartą (1419 m.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Vytautas, savo viešpatavimo laikais laimėjęs daug mūšių \nsu Kipčiako didžiosios ordos totoriais ir kitais, mažesniaisiais, \nklajojusiais už Dniepro bei Volgos, įveikė juos, taigi, vienval­\ndyste naudodamasis, skirdavo ir savo sostinėje ne kartą yra \nskelbęs chanu arba caru kokį nors totorių kunigaikštį, kurių \ndaugelis dažnai buvodavo jo rūmuose. Tokios iškilmės Vy­\ntauto laikais pirmą kartą (1419 m.) buvo surengtos Vilniaus \npilyje, kai po Tochtamišo sūnaus sultono Saladino, ištikimo Lie­\ntuvos sąjungininkomirties, jo įpėdinis Kerimberdėjus nenorėjo \npaklusti Lietuvos valdovui, ir Vytautas didžiosios ordos chanu \npaskelbė Tochtamišo giminaitį Betsabutą74, viešai uždedamas \njam kunigaikščio kepurę, apsiausdamas brangiu purpuriniu,\n73 nė Ona mirė Trakuose, o palaidota\nOna buvo Smolensko kunigaikščio buvo Vilniuje. Žr. Index Cod.

PDF 151

Be Vok. Ordino trukdė dar\ntaikų Vytauto darbą totoriai, Livonijos Ordinas ir k. Totoriai,\nvedami seno Vorsklos nugalėtojo Edygos, 1414—1416 m.

PDF 166

Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam \nprieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi­\nnystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, \nbūtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas \nJanas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė­\nti, ir kuris palaimino tą santuoką.\nVytautas, savo viešpatavimo laikais laimėjęs daug mūšių \nsu Kipčiako didžiosios ordos totoriais ir kitais, mažesniaisiais, \nklajojusiais už Dniepro bei Volgos, įveikė juos, taigi, vienval­\ndyste naudodamasis, skirdavo ir savo sostinėje ne kartą yra \nskelbęs chanu arba caru kokį nors totorių kunigaikštį, kurių \ndaugelis dažnai buvodavo jo rūmuose. Tokios iškilmės Vy­\ntauto laikais pirmą kartą (1419 m.

PDF 166

Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam \nprieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi­\nnystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, \nbūtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas \nJanas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė­\nti, ir kuris palaimino tą santuoką.\nVytautas, savo viešpatavimo laikais laimėjęs daug mūšių \nsu Kipčiako didžiosios ordos totoriais ir kitais, mažesniaisiais, \nklajojusiais už Dniepro bei Volgos, įveikė juos, taigi, vienval­\ndyste naudodamasis, skirdavo ir savo sostinėje ne kartą yra \nskelbęs chanu arba caru kokį nors totorių kunigaikštį, kurių \ndaugelis dažnai buvodavo jo rūmuose. Tokios iškilmės Vy­\ntauto laikais pirmą kartą (1419 m.

PDF 235

Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per sa­\nvo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, mi­\nnėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į\nšį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą\nŽygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo nio­\nkojama ir saviškių, ir svetimšalių. Ilgai Švitrigaila drumstė\nšios nelaimingos žemės ramybę, kol pagaliau lemtinga Žy­\ngimanto sūnaus kunigaikščio Mykolo, vedusio lenkų ir lie­\ntuvių pulkus prieš Švitrigailą ir Livonijos magistrą, pergalė\nnetoli Ukmergės užbaigė šių dviejų, Lietuvai gal vienodai\npragaištingų konkurentų, varžybas.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Kai paskelbus dvylikos metų paliaubas tarp \nkaraliaus ir didžiojo magistro karo veiksmai Karalystėje vis \ndėlto aprimo, apsilpo ir energingojo Švitrigailos jėgos Lie­\ntuvoje. Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per sa­\nvo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, mi­\nnėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į \nšį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą \nŽygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo nio­\nkojama ir saviškių, ir svetimšalių.

PDF 80

Bet ir totoriai, įsigalėję Rusijoj, taip pat ėmė tarp savęs vaidytis, kuo nekartą Lietuva pasipelnydavo. Taip Algirdas, pasinaudojęs chanų vaidais, atėmė iš jų Kijevą ir Podoliją. Vytautas irgi, užimda­ mas vis naujus rusų kraštus, dar labiau prisiartino prie totorių sienų, kas jiems negalėjo patikti, ir vedė prie karo.

PDF 80

Bet ir totoriai, įsigalėję Rusijoj, taip pat ėmė tarp savęs vaidytis, kuo nekartą Lietuva pasipelnydavo. Taip Algirdas, pasinaudojęs chanų vaidais, atėmė iš jų Kijevą ir Podoliją. Vytautas irgi, užimda­ mas vis naujus rusų kraštus, dar labiau prisiartino prie totorių sienų, kas jiems negalėjo patikti, ir vedė prie karo.

PDF 417-418

Tarė­ jų nesutarimo atveju pasiliekame aukščiausiąjį sprendimą mums patiems, kadangi turime aukščiausią abiejų luomų sienų tyrimo valdžią. Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pra­ nešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdo­ se gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę netei­ sybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo žmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mo­ kėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų ir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos, ir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime, kad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar totoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpa­ žįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami kontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę, 401 ## Puslapis 418 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS nostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in possessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt ii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.

PDF 81

Dabar visa garbė ir šlovė, kurią savinosi Prūsų Ordinas, kaip kovotojas su netikin­ čiais, turėjo atitekti Vytautui, galvojančiam nukariauti visus totorius, tarpininkaujant Tochtamyšui, pretendentui į jų sostą. Kai Timur-Kotlogas, Kipčako chanas, pareikalavo išduoti jam pabėgėlį Tochtamyšą, tai Vytautas atsisakė. Po to, karas su totoriais pasidarė jau nebeišvengiamas.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Tai buvo Vytauto planų parėmimas. Dabar visa garbė ir\nšlovė, kurią savinosi Prūsų Ordinas, kaip kovotojas su netikin­\nčiais, turėjo atitekti Vytautui, galvojančiam nukariauti visus\ntotorius, tarpininkaujant Tochtamyšui, pretendentui į jų sostą.

PDF 298

Rytų Europos pietuose Vytauto laikais turėjo didelę galybę totoriai, kurie kadaise buvo užkariavę veik visus didžiulius ru­ sų gyvenamus plotus ir pasidarę jų suverenais. Daugelis rusų kunigaikščių tebemokėjo jiems duoklę dar ir Vytauto laikais. Bet kadaise Europą drebėti vertusi jų galybė jau buvo žuvusi, puolama Algirdo ir Maskvos kunigaikščio Dimitro. Vytauto laikais totorių valstybė kaip tik pergyveno krizį. Orda buvo suskilusi, atskiri „saarai“ vedė nuolatinius karus.

PDF 159

2.\n62\nKaip seniau totoriai garsėjo santū­\nrumu, svetingumu ir kitomis iš kar­\ntų kartoms pereinančiomis dorybė­\nmis, liudija Mykolas Lietuvis, \nvienintelis autentiškų raštų apie sa­\nvo tautos papročius autorius, kuris \nbando (gal ir apsirinka) totorius ver­\ntesniais už savo tėvynainius esant \npripažinti. Žr.

PDF 159

2.\n62\nKaip seniau totoriai garsėjo santū­\nrumu, svetingumu ir kitomis iš kar­\ntų kartoms pereinančiomis dorybė­\nmis, liudija Mykolas Lietuvis, \nvienintelis autentiškų raštų apie sa­\nvo tautos papročius autorius, kuris \nbando (gal ir apsirinka) totorius ver­\ntesniais už savo tėvynainius esant \npripažinti. Žr.

PDF 18

Petras iš Dusburgo puikiai suvokė ryšį tarp Ordino kovos prieš Pabaltijo tautas ir kitų\nfeodalinių riterių žygių prieš musulmoniškąjį pasaulį. Antisaracėniškos idėjos išreikštos\nkronikos IV-ojoje dalyje. Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą\n(1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai\natpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms\nsuartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas\nmusulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).

PDF 281

Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo,\npastovumo. Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Or­\ndinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios\nstiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje — štai vedamo­\nsios Vytauto politikos mintys.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Or­\ndinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios\nstiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje — štai vedamo­\nsios Vytauto politikos mintys.\nBeveik visa ta programa pavyko jam įgyvendinti. To rei­\nkalavo pats Lietuvos gyvenimas.

PDF 71

Taigi net \njei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, \npastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruo-\nmenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK. \nBūtent iš LDK karaimų bendruomenės iškilo žymiausias, tolerancijos \ntyrėjų dažnai minimas Isaakas ben Abrahamas iš Trakų (1525–1586).

PDF 71

Taigi net \njei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, \npastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruo-\nmenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK. \nBūtent iš LDK karaimų bendruomenės iškilo žymiausias, tolerancijos \ntyrėjų dažnai minimas Isaakas ben Abrahamas iš Trakų (1525–1586).

PDF 50-51

Dėl to sudarė slaptą, be \nKęstučio žinios, sutartį su Livoni­\njos magistru, kad anas padėtų jam \nvykdyti tuos kėslus. Tuo metu, kai \nAndrius, nuolatinis Dmitrijaus Do­\nniškio bendražygis, karo rūpesčiais \ndalinęsis, kovojęs su juo dar kartu \nprieš totorius, kur Kulikovo lauke \n(1380 metų rugsėjo 8-ą) prie perga­\nlės daugiausia prisidėjęs, dalyvavo \nmūšiuose, - Skirgaila užsibuvo Po-\n34\n\n## Puslapis 51\n\nI KNYGA\nGaliausiai Kęstutis, perpratęs slaptas Jogailos užmačias, pa­\nsiryžo užbėgti jam už akių ir žinodamas, jog šis visas savo \nginkluotąsias pajėgas yra išsiuntęs iš Vilniaus į Polocką, kad \nten vėl įkurdintų polockiečių išvytą Skirgailą, staiga 1381 metų \nrugpjūčio viduryje su stipriu žemaičių raitelių pulku apsupo \nVilnių.

PDF 50-51

Dėl to sudarė slaptą, be \nKęstučio žinios, sutartį su Livoni­\njos magistru, kad anas padėtų jam \nvykdyti tuos kėslus. Tuo metu, kai \nAndrius, nuolatinis Dmitrijaus Do­\nniškio bendražygis, karo rūpesčiais \ndalinęsis, kovojęs su juo dar kartu \nprieš totorius, kur Kulikovo lauke \n(1380 metų rugsėjo 8-ą) prie perga­\nlės daugiausia prisidėjęs, dalyvavo \nmūšiuose, - Skirgaila užsibuvo Po-\n34\n\n## Puslapis 51\n\nI KNYGA\nGaliausiai Kęstutis, perpratęs slaptas Jogailos užmačias, pa­\nsiryžo užbėgti jam už akių ir žinodamas, jog šis visas savo \nginkluotąsias pajėgas yra išsiuntęs iš Vilniaus į Polocką, kad \nten vėl įkurdintų polockiečių išvytą Skirgailą, staiga 1381 metų \nrugpjūčio viduryje su stipriu žemaičių raitelių pulku apsupo \nVilnių.

PDF 167

Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga­\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano­\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas\nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo\ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie­\nkė (1420 m.

PDF 50

Tačiau vėliau jis pretendavo tik į visą Žemaitiją iki Nemuno (vadinasi, ir Klaipėdą) bei Užnemunę. Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis – Žemaitija. Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Va- karuose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes jie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus.

PDF 50

Tačiau vėliau jis pretendavo tik į visą Žemaitiją iki Nemuno (vadinasi, ir Klaipėdą) bei Užnemunę. Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis – Žemaitija. Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Va- karuose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes jie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus.

PDF 160

]* -\nŠitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu\npalyginimas su totoriais gal persū­\ndytas, tačiau negalima būtų nugin­\nčyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje\nįkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs\nnepriekaištinga dora, narsa ir prie­\nraišumu savo naujai tėvynei. Jų dau­\ngybę su visomis šeimomis į šiuos\nkraštus turėjo būti atkėlęs šaunus\npergalingas karys Vytautas; be jų pa­\ngrindinės gyvenvietės prie Vokės\nupės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir\nkurie apsigyveno vietovėje, vadinto­\nje Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į\nrytus, daug jų įsikūrė pavietuose:\nLydos, Ašmenos ir Naugarduko ir\niš tiesų nėra valdos, ypač pasakyti­\nna tai apie Vilniaus, Trakų ir Nau­\ngarduko pavietus, kur iki šiolei ne­\nbūtų išlikę totorių buveinių pėdsakų\npavadinimuose: Totoriškės, Totorių\nkapinės ir 1.

PDF 160

1. Seniau totoriai vertėsi \naudinių ir siūlų prekyba. Dabar Lie­\ntuvos totoriai praturtėję, iš tiesų visi\ntarnauja kariuomenėje, specialiuose \nraitininkų, vadinamuosiuose totorių \nulonų pulkuose, kiti yra tarnautojai, \no vargingesni dirba pas privačius as­\nmenis arba turi menkus žemės plo­\ntelius, po tėvų mirties paveldėtus.

PDF 160

1. Seniau totoriai vertėsi \naudinių ir siūlų prekyba. Dabar Lie­\ntuvos totoriai praturtėję, iš tiesų visi\ntarnauja kariuomenėje, specialiuose \nraitininkų, vadinamuosiuose totorių \nulonų pulkuose, kiti yra tarnautojai, \no vargingesni dirba pas privačius as­\nmenis arba turi menkus žemės plo­\ntelius, po tėvų mirties paveldėtus.

PDF 72

L I E T U V O S I S T O R I J A\n72\nLDK iki unijos su Lenkija savo kultūrine ir konfesine įvairove len-\nkė Lenkiją ir jungtinėje valstybėje šią įvairovę padidino (pavyzdžiui, \nturėdama totorių musulmonų, kurių iki tol Lenkijoje nebuvo). LDK, tu-\nrinti dešimt skirtingų konfesijų, XVI a.

PDF 72

L I E T U V O S I S T O R I J A\n72\nLDK iki unijos su Lenkija savo kultūrine ir konfesine įvairove len-\nkė Lenkiją ir jungtinėje valstybėje šią įvairovę padidino (pavyzdžiui, \nturėdama totorių musulmonų, kurių iki tol Lenkijoje nebuvo). LDK, tu-\nrinti dešimt skirtingų konfesijų, XVI a.

PDF 136

Unijos darbui nemažai sutrukdė ir totoriai, kurie, vadovau­ jant Vorsklos nugalėtojui Edygai, 1414—1416 m. laikotarpyje dažnai puldinėjo Kijevo ir Podolės kraštus, smarkiai apgriauda­ mi patį Kijevą ir Lucką. Cemblakas iš savo sostinės turėjo per­ sikelti į Vilnių, o Vytautas, užimtas tada karu su Vok. Ordinu (1414) ir krikšto reikalais Žemaitijoje (1416), negalėjo tinkamai totorių sudrausti.

PDF 247

108. Apie tai, kaip totoriai nukovė 10 tūkstančių saracėnų raitelių Tais metais totoriai su armėnais bei gruzinais nužygiavo į Siriją bei Palestiną ir, išviję sultoną, nukovė daugiau nei 10 tūkstančių raitelių (Ptol. p. 1235).

PDF 247

108. Apie tai, kaip totoriai nukovė 10 tūkstančių saracėnų raitelių Tais metais totoriai su armėnais bei gruzinais nužygiavo į Siriją bei Palestiną ir, išviję sultoną, nukovė daugiau nei 10 tūkstančių raitelių (Ptol. p. 1235).

PDF 255

125. Apie Vengrijos žemės niokojimą ir 30 tūkstančių totorių žūtį\n\n 1326 viešpaties metais Vengrijos karalius nukovė 30 tūkstančių totorių, kurių\nkariuomenė siaubė jo karalystę.\n\n\n\n 126.

PDF 250

125. Apie Vengrijos žemės niokojimą ir 30 tūkstančių totorių žūtį 1326 viešpaties metais Vengrijos karalius nukovė 30 tūkstančių totorių, kurių kariuomenė siaubė jo karalystę. 126.

PDF 187

Dar iš to paties pasiuntinio turiu, jog (de Vörste) Vytautas su totorių chanu už­ mezgė draugiškus ryšius ir sutarė dėl taikos. Totorių didysis chanas atsiuntė jam labai bičiulišką laišką ir kartu didžiulį žvė­ rį, kurį vadina dromedaru. Lai Dievas Jūsų Prakilnybei duoda stiprybės ir sveikatos ilgiems metams.

PDF 83

Totoriai, užvaldę lietuvių stovyklą, paėmė visas jų gur­ guoles ir turtus ir tuojau metėsi krašto terioti. Pasuko Kijevo link, paėmė iš jo 3000 rublių kontribucijos.

PDF 83

Totoriai, užvaldę lietuvių stovyklą, paėmė visas jų gur­ guoles ir turtus ir tuojau metėsi krašto terioti. Pasuko Kijevo link, paėmė iš jo 3000 rublių kontribucijos.

PDF 159

2.\n62\nKaip seniau totoriai garsėjo santū­\nrumu, svetingumu ir kitomis iš kar­\ntų kartoms pereinančiomis dorybė­\nmis, liudija Mykolas Lietuvis, \nvienintelis autentiškų raštų apie sa­\nvo tautos papročius autorius, kuris \nbando (gal ir apsirinka) totorius ver­\ntesniais už savo tėvynainius esant \npripažinti. Žr.

PDF 159

2.\n62\nKaip seniau totoriai garsėjo santū­\nrumu, svetingumu ir kitomis iš kar­\ntų kartoms pereinančiomis dorybė­\nmis, liudija Mykolas Lietuvis, \nvienintelis autentiškų raštų apie sa­\nvo tautos papročius autorius, kuris \nbando (gal ir apsirinka) totorius ver­\ntesniais už savo tėvynainius esant \npripažinti. Žr.

PDF 40

Antra vertus, kunigaikš-\nčiams visi buvo valdiniai – netgi labiau pasitikėta karaimais ir totoriais, \nkurie tapo artimosios sargybos tautomis. Nepasitikėta ir savųjų įgūdžiais, \ntodėl valdovai kvietė pirklius ir amatininkus iš svetur.

PDF 231

Apie Vengrijos ir Lenkijos nusiaubimą\n\n Tais pačiais metais596 totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją (Ptol. 21,34).\n\n\n\n 23.

PDF 48-49

Didysis kunigaikštis Skirmantas nepa­\nnoro nusileisti ir tiems jo pasiuntiniams liepė nupjaus­\ntyti nosis, lūpas, ausis ir paleisti pas chaną atgalios.\nIr sekančiais metais tas chanas su daugeriopomis \nsutelktomis jėgomis bei totorių ordomis patraukė į Ru­\nsų žemę ir padarė daug žalos Rusų žemei.\n50\n\n## Puslapis 48\n\nDidysis kunigaikštis Skirmantas, surinkęs visas sa­\nvo kariaunas, pasitiko juos Kaidanove l0 , prie savo sie­\nnos.

PDF 99-100

Ilgai jie kovėsi, vos ne visą dieną 22. O pas­\nkui dievas padėjo totoriams, ir jie sumušė didįjį kuni­\ngaikštį Vytautą ir visą jo kariuomenę, o pats didysis \nkunigaikštis su nedideliu būriu pabėgo. O chanas Te- \nmir-Kutlujus, sumušęs kunigaikštį Vytautą, atžygiavo \nprie Kijevo ir paėmė iš miesto išpirką — tris tūkstan­\nčius lietuviškų rublių, ir visą savo kariuomenę paleido \npo Lietuvos žemę, ir totoriai siautėjo ligi pat Didžio­\njo Lucko ir, pridarę daug pikto, atsitraukė į savo \nžemę.

PDF 104

APIE JOGAILOS IR VYTAUTO KARĄ SU PROSUOS VOKIEČIAIS IR APIE JŲ NUGALĖJIMĄ MOSYJE PRIE DUBROVNOS Sesi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt pirmaisiais metais nuo pasaulio sutvėrimo, o nuo dievo gimimo tūkstantis keturi šimtai dvyliktaisiais metais 1 prasidė­ jo Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos ir jo brolio Lietuvos kunigaikščio Vytauto karas su Prūsijos vo­ kiečiais. Ir sutelkė abi pusės didžiulę kariuomenę: karalius Jogaila su visa Lenkų karalystės jėga, o didysis kuni­ gaikštis Vytautas su visomis Lietuvių ir Rusų pajėgo­ mis ir su daugeliu Ordos totorių, o Prūsijos magistras taip pat su savo pajėgomis ir su visa Vokiečių imperija. Ir kai visa abiejų pusių kariuomenė jau buvo pasi­ ruošusi, karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytau­ tas išžygiavo j mūšį, vis blogais miškų keliais, o lygaus ir plataus lauko, kur būtų galima sustoti ir pradėti mūšį, negalėjo surasti, nes lygių ir didelių laukų buvo tik prie vokiečių miesto Dubrovnos*.

PDF 173

Ir didikai, matydami, kad etmonas labai serga ir kad \nbe jo kariuomenėje nebus jokios tvarkos, nutarė ir pa­\nvedė tą sykį etmono pareigas kunigaikščiui Mykolui \nGlinskiui ir teikėsi būti visi jam paklusnūs.\nKunigaikštis Mykolas Glinskis ėmė vadovauti ka­\nriuomenei ir patraukė į Klecką, o pirmyn išsiuntė ke­\nletą šimtų raitelių. Ir kai prisiartino prie Klecko, priei­\ndami iš pietų Raudonąjį tvenkinį2 1 ir Lanės upę 2 2 , nuo \nkalno išvydo stovinčius už upės totorių pulkus, pasi­\nrengusius mūšiui.

PDF 99-100

Ilgai jie kovėsi, vos ne visą dieną 22. O pas­\nkui dievas padėjo totoriams, ir jie sumušė didįjį kuni­\ngaikštį Vytautą ir visą jo kariuomenę, o pats didysis \nkunigaikštis su nedideliu būriu pabėgo. O chanas Te- \nmir-Kutlujus, sumušęs kunigaikštį Vytautą, atžygiavo \nprie Kijevo ir paėmė iš miesto išpirką — tris tūkstan­\nčius lietuviškų rublių, ir visą savo kariuomenę paleido \npo Lietuvos žemę, ir totoriai siautėjo ligi pat Didžio­\njo Lucko ir, pridarę daug pikto, atsitraukė į savo \nžemę.

PDF 169

Ir, sutrimitavę trimitais ir užgroję birbynėmis žen­ gė per upę. Dešiniojo sparno kariuomenė paskubėjusi pirmoji įveikė perėją ir atsidūrė už upės. Totoriai ma­ tė, kad lietuviai ne visi kartu keliasi per upę, patys narsiausieji iš jų tarpo puolė lietuvius ir daugelį iš to dešiniojo sparno nukovė ir vos jų nesumušė. O tada kunigaikštis Mykolas atskubėjo su kairiuoju sparnu ir, perėjęs per upę, smogė visiems totorių pulkams ir per­ skėlė juos į dvi dalis. Tada atsigavo ir tie mūsų deši­ niojo sparno žmonės ir taip pat smogė jiems, ir iš abie­ jų pusių taip sumaišė totorių pulkus, kad totoriai ne­ tik kautis nebegalėjo, bet ir akių bei rankų nebedrįso prieš Lietuvos kariuomenę pakelti.

PDF 131

Ypatingoji šitą vie­ nuolių durna visuomet diegė panieką kunigaikščiams ir ponams, kurie nepriklausė vokiečių tautai, todėl jų kai­ mynai niekada nebuvo ištikimi bičiuliai. Šiuo laiku vėl ima puldinėti totoriai; tai palietė Lenkiją ir ¡gal Polesę nuo Bugo, be to, didėjanti Lietuvos galybė, žemaičių re­ miamų prūsų maištingumas, neramumai Kurše ir prie Uždauguvės Latvijos, stebinantis žemaičių vadų karin­ gumas, pagaliau Vokietijoje didėjęs nepalankumas kry­ žiaus karams vertė susimąstyti apie ateitį kryžiuočių, ku­ riuos Prūsijoje valdyti pradėjo Hartnumdas Grumbachas. 1 Iš Foigto tyrinėjimų (Gesch.

PDF 80

Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklau- siusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Per ją ėjo vienin- telis kelias į pasaulį, nes, Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams, prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. Dabar, padarius sąjungą su Rygos miestu, kelias Lietuvos prekybai buvo atviras.

PDF 89

Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštys- čių, todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą.

PDF 152

154\n\n## Puslapis 150\n\nDidysis kunigaikštis Aleksandras išstovėjo Braclave \nnemaža laiko ir atstatė Braclavo miestą; visi žmonės, \nkurie iš Braclavo buvo išvaryti i Moldaviją, sugrįžo \nį Braciavą. Tuo pačiu metu stepėje, dvylika mylių nuo \nBraclavo, lietuviai sumušė kelis šimtus totorių. O pas­\nkui didysis kunigaikštis Aleksandras sugrįžo į Lietu­\nvą 3 9 .

PDF 231

Apie Vengrijos ir Lenkijos nusiaubimą\n\n Tais pačiais metais596 totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją (Ptol. 21,34).\n\n\n\n 23.

Sud. Karolis Zikaras, Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.).

Kiekvienas raitelis su savimi vesdavosi po\ntris atsarginius žirgus, kuriuos keičiant\ntotorių raiteliai galėdavo judėti taip spar-\nčiai, jog anaiptol ne visada žinia apie toto-\nrių reidą galėdavo užbėgti jiems už akių.\nTotoriams tai leisdavo pasiekti netikėtumo\nefektą.