Radvilų giminė – istorinė giminė, kurios veikla šaltiniuose siejama su LDK politiniu gyvenimu, valdų kultūra ir Vilniaus istorija. Mikalojui Radvilai bei jo Nesvyžiaus įpėdiniams buvo suteiktos Lietuvos Kunigaikštystės privilegijos, laisvės ir imunitetai, rodę ypatingą valdovų palankumą. 1541 m. Mikalojus Radvila Juodasis iš kapitulos nuomojo Filipovo namą Vilniuje ir kasmet mokėjo 20 kapų lietuviškų grašių, kad galėtų praplėsti savo būstą. Radvilų giminės galia ir turtai augo, o jų valdžios pėdsakai, net ir sunykę, autoriui stebino savo didybe. Giminės ekonominį ir kultūrinį mastą liudija manufaktūros: Nesvyžiuje buvo audžiamas linas, Minske – gobelenai, o Slucke gaminta gelumbė ir garsiosios Slucko juostos. Radvilų archyve Kardinalijoje taip pat saugoti du autentiški Stepono Batoro laiškai apie Vilniaus muitus.
Radvilų manufaktūrose Nesvyžiuje buvo audžiamas linas, Minske – gobelenai, o Slucke – gelumbė ir Slucko juostos.
Radvilų atstovai ėjo didžiojo medžioklio pareigas; ši pareigybė apėmė ir rūpinimąsi medžioklės klausimais.
1548 m. Mikalojus Radvila Rudasis, gavęs Žygimanto Augusto leidimą, medžiojo valdovo giriose ir siuntė sumedžiotą žvėrieną Barborai Radvilaitei į Vilnių.
Aprašyta Marijos Matušakaitės 2011 m. straipsnyje apie XVI–XVIII a. LDK gyventojų aprangą.
Šaltinis aprašo Radvilų, Pacų ir Chreptavičių giminių atstovus bei jų žinias apie to meto kilmingųjų bendravimo etiketą.
Aprašytas 1548 m. atvejis; šaltinis Mikalojų Radvilą Rudąjį taip pat įvardija pagrindiniu LDK medžioklės ūkį prižiūrinčiu pareigūnu.
Marija Matušakaitė, Iš LDK gyventojų aprangos istorijos- XVI–XVIII a. (straipsnis, 2011 m.)
Lituanistika-66360-Didieji-medziokliai-Radvilos
Struktūra
Radvilų archyve Kardinalijoje buvo saugomas autentiškų Stepono Batoro laiškų, rašytų Radviloms dėl muitų ir mokesčių, rinkinys, kuriame buvo du laiškai.
Šaltinis aprašo archyvo sudėtį ir saugojimo vietą.
Praesentibus Reverendis illustribus 308 ## Puslapis 325 IV KNYGA didžiai nusipelnė mums ir Respublikai ir prie buvusių nuopelnų pridėjo daugybę naujų. Taigi, išreikšdami jam didžiausią mūsų palankumą, už akivaizdžius jo nuopelnus Respublikai ir jos valdovams, už tai, kad Radvilų šeima visada buvo labiausiai pasišventusi Respublikai ir vadovams, mes nusprendėme jį - kurio pastovia ištikimybe jau nuo jo jaunystės laikų rėmėmės ir vėliau bet kokiu atveju tikimės remtis ir jo įpėdinius apdovanoti ypatingos malonės ženklu. Todėl savo valia, karališkąja valdžia, kunigaikščio pastovia ir amžina galia duodame ir suteikiame tam pačiam anksčiau paminėtam šviesiajam ir didingajam ponui Mikalojui Radvilai, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščiui, Vilniaus vaivadai, mūsų didžiajam maršalkai ir kancleriui, ir visiems po jo būsiantiems Nesvyžiaus kunigaikščiams, teisėtiems jo įpėdiniams, pilną teisę, visišką ir tvirtą valdžią ir galią, visas ir pavienes mūsų Lietuvos Kunigaikštystės privilegijas, laisves ir imunitetus bei bet kokias malones ir prerogatyvas, egzistuojančias toje pačioje Lietuvos Kunigaikštystėje, turėti, naudotis, visiems laikams išsaugoti ir išlaikyti; tas [privilegijas], kurios bet kokiu būdu ir bet kada anksčiau šviesiausiųjų ir prakilniausiųjų karalių ir didžiųjų kunigaikščių, mūsų pirmtakų ponų Vladislovo, Žygimanto, Kazimiero, Aleksandro ir vėl Žygimanto kadaise buvo duotos, pripažintos ir mūsų ratifikuotos, patvirtintos ir taip pat mūsų karaliaus ir kunigaikščio pasižadėjimu ir autoritetu atnaujintos ir atgaivintos.
Jono bažnyčią, visą mūrinį. O Jurgio brolis, kunigaikštis Mikalojus Kristupas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka, tapo savininku namų, vadintų Filipovo namais, susidedančių iš keleto medinių, moliu aplipdytų, pastatų, užimančių dabartinį Kardinalijos sparną nuo Didžiosios gatvės. Tą Filipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erdvesnį būstą.
Tačiau dėl to stiprėjo ir taip jau įtakingos Radvilų giminės galybė ir kaupėsi nauji jų turtai, kurių pėdsakai, net ir prie visiško sunykimo ribos, po tiek amžių trukusios valdžios ir pasisekimo, stebina savo didybe. Nepašykštėjo čia ir Žygimantas Augustas, dalydamas gausius savo prieraišumo 30 Ši slapta santuoka įvyko 1547 metų rugsėjo mėnesį Karalių koplyčioje Vilniuje. Mačiau originalų raštą arba pakvitavimą, rašytą karalienės Barboros slaviškai, su antspaudu. Jį, dar būdama Stanislovienė Goštautienė, Trakų vaivadienė, našlė, išdavė 1547 metų rugsėjo 10 dieną, 6 indikte, tai yra, visai prieš pat tas sutuoktuves, kažkokiam Petrui Ivanovskiui pasiskolinus iš jo 128 kapas grašių ir 8 dubenis medaus, už tai užstatydama auksinę grandinę, įvertintą 227 vengriškais dukatais, ir 2 paauksuotas gūnias, įvertintas 131 grivina. Galbūt prieš sutuoktuves puotos išlaidoms tą skolą užsitraukė. 31 Dar prieš kelerius metus Vilnių puošė Barboros rūmų griuvėsiai, stovėję tarp Katedros ir Šv. Jurgio bažnyčios prie Vilijos. Su skausmu ir pasibaisėjimu tenka pripažinti, kad 1828 metais tuometinė Radvilų prokuratorija, pro pirštus žiūrėdama į lietuviams brangius dingusios didingos praeities paminklus, atėmė iš miesto ir krašto, ir taip nedaug senovinių paminklų teturinčio, tuos garbingus ir puikius griuvėsius, parduodama juos už 500 sidabrinių rublių plytoms naujai statomam dvarininko Kosobudžkio namui Nr. priemiestyje už Aušros vartų. Dabar jau nebeliko nieko, kas galėtų priminti tą gražųjį Barboros būstą, išskyrus tiktai iki šiol dar neužlygintų tvenkinių žymes. Mūsų nuomone, nebūtų buvę tinkamesnės vietos visuomenės vaikštynėms kaip gražus parkas Radvilų sklype, kur dabar yra medinė krautuvė, ir toliau, kur buvo karalienės Barboros rūmai, tvenkiniai ir sodai. — • — 273 ## Puslapis 290 ir pasitikėjimo šia gimine įrodymus, o tai ne kartą kėlė kitų pavydą ar panieką32.
Šiame laiške po parašais yra penki antspaudai. 356 ## Puslapis 373 IV KNYGA ALEKSANDRO JOGAILAIČIO DOVANOJIMAS VILNIAUS MIESTIEČIUI MAKSIMUI VASILJEVIČIUI PIEVOS TIES VAIVADOS MALŪNU, UŽUPYJE, VILNIUJE 1493 METAIS (Iš originalo, esančio Vilniuje, Radvilų archyve, Kardinali joje) Šis aktas, surašytas gryna slavų kalba, ant popieriaus in 4to, puikiausiai išsilaikęs.
Baltramiejaus šventės, tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt devintaisiais Viešpaties metais, o mūsų valdymo trisdešimtaisiais. Karalius ŽYGIMANTAS AUGUSTAS ## Puslapis 344 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS VII DVIEJŲ KARALIAUS STEPONO BATORO LAIŠKŲ, RAŠYTŲ RADVILOMS, TURINYS: APIE MUITUS IR MOKESČIUS VILNIAUS PIRKLIAMS IR MIESTIEČIAMS Autentiškų karaliaus Stepono laiškų, rašytų Radviloms, rinkinyje, saugomame Radvilų archyve, Kardinalijoje, yra du laiškai, atskleidžiantys, kad vis dėlto karalius, nenoriai ir tai tik atkakliai prašomas Lietuvos senatorių ir protestuojant Vilniaus pirkliams, laikinai juos atleido nuo naujai nustatyto muito mokesčio. Viename tų laiškų, rašytame iš Marienburgo 1576 metų rugsėjo 23 dieną Vilniaus vyskupui ir Vilniaus vaivadai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui Radvilai, karalius pareiškia jokio muito nenustatysiąs kitaip - tik su Senato tarybos, prie jo esančios ir žinančios skubiausiai tvarkytinus Respublikos reikalus, sutikimu.
Todėl nenuostabu, kad šias pareigybes turėjo iškilių giminių – Radvilų, Pacų, Chreptavičių ir kt. – atstovai, išmanantys to meto kilmingųjų bendravimo etiketą. Taip pat didysis medžioklis turėjo rūpintis ir ne itin reikšmingais medžioklės klausimais.
