Teodoras Narbutas aiškina, kad poloviečiai nebuvo atskira tauta, o pečenegų palikuonys ar dalis, susiformavusi iš hunams giminingų genčių likučių. Viešpataujant Igoriui Guduose, būk radęsi kiti jų neprieteliai, vadinami pečenegai, kurie, atkeliavę iš gilumo Azijos nuo rytų, Gudijoj apsistojo, vienok, nedrįsdami su Igoriu kariauti, suderėję su juomi ir ilgą laiką taikiai gyvenę.
Juo labiau kad poloviečiai nebuvo atskira tauta, bet buvo palikuonys ar dalis pečenegų, kurie, — o tai panašiausia į tiesą, — susiformavo iš likučių giminingų hunų genčių, persikėlusių į kairiąją Dnestro pakrantę, išsisklaidžiusių po Atilos sūnų žlugimo. Nebūtina dėstyti žinomų istorinių dalykų apie pečenegus, nes tai nesusiję su mūsų tema. Pasakysime tik tiek, kad pečenegus, po hunų ir avarų įsikūrusius krašte, esančiame Dunojaus ir Dnepro tarpupyje, 915 metais pažino pietų rusai, ir nuo tada jie įvairiai figūravo jų istorijoje. 1121 metais juos galutinai ir visiškai nugalėjo graikų imperatorius Jonas Komninas, tad nuo šio laiko skaičiuojami pečenegų vardo smukimo metai2.
Viešpataujant Igoriui Guduose, būk radęsi kiti jų neprieteliai, vadinami pečenegai, kurie, atkeliavę iš gilumo Azijos nuo rytų, Gudijoj apsistojo, vienok, nedrįsdami su Igoriu kariauti, suderėję su juomi ir ilgą laiką taikiai gyvenę.
Tuo tarpu įkyrėjus juodgirėnams (Drewier) ir baltiesiems gudams duoklę duoti Igoriui patrakę, bet Igoris juos sudraudęs ir už nepaklusnumą duoklę padidinęs nuo dūmo. Viešpataujant Igoriui Guduose, būk radęsi kiti jų neprieteliai, vadinami pečenegai, kurie, atkeliavę iš gilumo Azijos nuo rytų, Gudijoj apsistojo, vienok, nedrįsdami su Igoriu kariauti, suderėję su juomi ir ilgą laiką taikiai gyvenę. Tas Igoris pasibandęs metuose 935 į Grekonų buveinę Konstantinopolį traukti, jei paskalboms gal tikėti, būk tenai išsirėdęs Juodąja jūra su 10 000 eldijų, arba laivų.
Juo labiau kad poloviečiai nebuvo atskira tauta, bet buvo palikuonys ar dalis pečenegų, kurie, — o tai panašiausia į tiesą, — susiformavo iš likučių giminingų hunų genčių, persikėlusių į kairiąją Dnestro pakrantę, išsisklaidžiusių po Atilos sūnų žlugimo. Nebūtina dėstyti žinomų istorinių dalykų apie pečenegus, nes tai nesusiję su mūsų tema. Pasakysime tik tiek, kad pečenegus, po hunų ir avarų įsikūrusius krašte, esančiame Dunojaus ir Dnepro tarpupyje, 915 metais pažino pietų rusai, ir nuo tada jie įvairiai figūravo jų istorijoje. 1121 metais juos galutinai ir visiškai nugalėjo graikų imperatorius Jonas Komninas, tad nuo šio laiko skaičiuojami pečenegų vardo smukimo metai2.