Lietuviai

PDF 238

Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai, bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečią reikalai. Seimai turį rinktis pakaitomis Lietuvoj ir Lenkijoj. Savitiems reikalams abiejose valstybėse turį būti atskiri seimai. Urėdai Lietuvoje turį būti duodami tik lietuviams, bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lietuvoje, tiek lietuviams Lenkijoje.

PDF 116

Tačiau kadangi daugelis pavienių lietuvių iš diduomenės ir paprastų žmonių nekeisią savo senojo gyvenimo būdo, tad, skaitantis su tomis aplinkybėmis, būsią naudinga pirma pasiųsti į Lietuvą pasiuntinius, ir pridūrė: Si prefato negocio stante in suspenso antequam fidem christi suscipiant et baptismum, quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, aut in res, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare, atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores [Jei minėtas reikalas atsidurs ant pražūties slenksčio anksčiau, negu jie Kristaus tikėjimą ir krikštą priimtų, kurį bent jau iš anksto laiškuose žada, į krikščionis kad nebūtų, arba į reikalus, žemes arba jų pačių asmenis išties nuodingas rankas; tartum tam tikrų, tikėtina, baimintųsi pasekmių; kadangi tikėjimas tikėjimui netarnaujančiam mažiausiai reikalinga garbinti, pačiuose privalo tikėjimo niekinimą įveikti ir šitai darydami dėl savo pažado nenori pažeidėjų atskleisti]. Visą tą aukščiau aprašytą reikalą raštininkas išdėstė tarnybiniame pranešime (Notariats instrument), į kurį taip pat buvo įrašyti ir tariamieji Gedimino laiškai dviem ordinams ir pajūrio miestams, ir kaip tik šis dokumentas yra Kryžiuočių archyve, ir tik iš jo su tais laiškais galima susipažinti.

PDF 199-200

Dar apie tą patį Kai 1306 metais ši kariuomenė sugrįžo, brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras, patyręs, ką ji padarė, ir pamanęs, jog, sudeginus papilį, be vargo užkariausiąs ir pačią pilį, patraukė su šimtu brolių ir šešiais tūkstančiais raitelių prieš Gardino pilį. Tačiau Lietuvos karalius, išgirdęs, jog sunaikintas šios pilies papilys, nusiuntė pilies ginti daugybę rinktinių bei įgudusių karių. Dėl to, broliams pradėjus pulti pilį, pilėnai, savo ruožtu narsiai priešindamiesi, išėjo iš pilies ir pradėjo kautynes, kurios ilgokai užtruko.

PDF 133

Konferencijoje dominavo kunigai – 66, valstiečiai – 65 ir inteligentai – 59. Konferencijos pagrindinėje rezoliucijoje lietuviai nubrėžė būsimos valstybės modelio kontūrus – „nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“, kurios galutinę struktūrą turės nustatyti „sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiškai visų jos gyventojų išrinktas“, užtikrintos kultūrinės teisės tautinėms mažumoms. Jeigu Vokietija sutiktų pripažinti Lietuvos valstybę prieš Taikos konferenciją, nustatyti tam tikrus, dar tikslintinus santykius su Vokietija, jeigu tai nekenktų Lietuvos interesams, nes Lietuvos interesai „yra pasvirę ne tiek į rytus /Rusiją/ ir ne tiek į pietus /Lenkiją/, kiek į vakarus /Vokietiją/“.

PDF 54

Prūsų kraštą lietuviai vadino žodžiu Prūsai, Prūsa, Prūsų žemė bei (sulotynintu) Prūsija (Būga K. 1, p. 554; MPKP, 1, p. 14—15; Prūsijos valdžios gromatos..., Nr. 1 (1589 m.), 2 (1639 m.), 6 (1722 m.), 25 (1739 m.) ir kt.).

PDF 128

Tuo tarpu pagonys lietuviai, kaip patvirtina rašytieji šaltiniai (XIII-XIV amž.) ir nepaliaujamų karų eiga su Vakarų Europos civilizacijos atstovais — ordino riteriais, buvo pasiekę, palyginti, aukštą kultūros laipsnį. XI amž.

PDF 69

Dėl šitų mirusiųjų nutikdavo tokių velniškų patyčių, kad štai, mirusiojo tėvams nuėjus pas minėtąjį popiežių — krivį ir paklausus, ar tokią ir tokią dieną bei tokią ir tokią naktį jis nesąs matęs ko einant į jų namus, tas nedvejodamas pasakydavo, kokie buvo mirusiojo drabužiai, ginklai210, žirgai bei šeimyna, be to, siekdamas didesnio įtikinamumo, pridurdavo, jog, girdi, jo namų durų staktoje numirėlis esąs palikęs vienokią ar kitokią žymę ietimi ar kitu kokiu įrankiu. Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti.

PDF 69

Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti. Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.

PDF 79

Lietuviams, laisviems nuo senų senovės, mokėti kam nors mokesčius ir tuo pripažinti savo priklausomybę, ir tai tada, kai prieš Lietuvos galybę drebėjo visos aplinkinės tautos, viso to buvo perdaug! Užtat nenuostabu, kad tada pasklido gandai, esą Vytautas rengiasi į karą prieš lenkus ar prieš totorius.

PDF 417-418

Tarėjų nesutarimo atveju pasiliekame aukščiausiąjį sprendimą mums patiems, kadangi turime aukščiausią abiejų luomų sienų tyrimo valdžią. Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pranešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdose gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę neteisybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo žmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mokėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų ir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos, ir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime, kad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar totoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpažįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami kontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę, 401 ## Puslapis 418 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS nostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in possessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt ii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.

PDF 83

Kol vokiečių kariauna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstančiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejotinas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu buvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .

PDF 120

1897 m. surašymo duomenimis, gyventojų skaičius maždaug dabartinės Lietuvos ribose (be Klaipėdos krašto) siekė apie 2,7 mln. Apie 1,6 mln. (58 proc.) jų buvo etniniai lietuviai (prie lietuvių save priskyrė ir apie 28 proc. bajorų – tuomet bajorai sudarė 5,3 proc. visų krašto gyventojų), 13 proc. – žydai, 10 proc. – lenkai, 15 proc. – baltarusiai, rusai ir ukrainiečiai kartu sudėjus.

PDF 14

XIV a. 3-iajame dešimtmetyje, kai rašė savo kroniką Dusburgietis, Lietuva, tęsdama ginklo kovą prieš Vakarų Europos feodalų agresiją, 1320 m. liepos 27 d. Medininkų žemėje sutriuškino įsiveržusius į Žemaitiją kryžiuočius (III, 338); puldama plačiu frontu, Lietuvos kariuomenė 1322 m. nusiaubė Livonijoje Dorpato vyskupo valdas54, Dovydo Gardiniškio vedami lietuviai ir pskoviečiai 1323 m. vasario mėn. užpuolė danų vasalinėje priklausomybėje buvusią Revelio žemę; kai sekantį mėnesį Pskovą puolė Livonijos ordinas, Lietuvos ir pskoviečių jėgos atstūmė priešą nuo miesto sienų55. Tuo pat metu „Žemaitijos lietuviai“ sunaikino Klaipėdos miestą ir tris gretimas kryžiuočiams pavaldžias pilis. Vasarą Lietuvos kariuomenė smogė Ordinui, puldama Sembą ties Vėluva, o rudenį patraukė į Dobrynės kunigaikštystę, gindama Mazoviją, kurią norėta išlaikyti savo pusėje56.

PDF 99

Lietuvos kariuomenė pradėjo rinktis gegužės mėn. pabaigoj ar birželio mėn. pradžioj; rinkosi, tur būt, Trakuose ar Gardine.

PDF 53

Kildindamas lietuvius iš romėnų, legendarinėje dalyje jis padarė ypač daug papildinėjimų, pvz., surašė genealogiją atskirų Lietuvos žymių šeimų, vesdamas jų pradžią iš Romos patricijų. Mūsų istorikas painiojo chronologiją, net Lietuvos valdovų datas, savo nuožiūra vis taisydamas, ar papildinėdamas Lietuvos Metraščio žinias.

PDF 348

Vytauto vadovaujami Lietuvos pulkai, kurie paskui save buvo patraukę eilę priešo vėliavų, sugrįžo į kovos lauką. Nauji Lenkijos pulkai ėmė pulti ilstančią kryžiuočių kariuomenę, ir jų eilės nebeatlaikė.

PDF 108

Pabėgusios lietuvių kariuomenės sugrįžimas ir stojimas mūšin tuo momentu, kai jau laimė sviro kryžiuočių pusėn, yra nepaprastas karo taktikos reiškinys. Nepaprastas iš vienos pusės tuo, kad lietuviai taip greitai sugrįžo, o iš kitos pusės, kad sugrįžo kaip tik laiku.

PDF 40

Atėję iš ryškią individualią alodinę nuosavybės struktūrą turinčios visuomenės lietuvių bajorai ir individualiai ūkininkaujantys valstiečiai skyrėsi nuo rytinių slavų. Pastarųjų erdvėje toliau į rytus (Maskvos valstybėje, vėliau Rusijoje) ryškėjo bendruomeninė žemėvalda, tačiau rusėnų žemėse, priklausiusiose Lenkijai ir Lietuvai, išplito vakarietiška ūkininkavimo ir nuosavybės forma – alodas (individualus valstiečių ūkis).

PDF 176

Lietuvos jaunoji karta, augusi ir gimusi laisvoje Lietuvoje, šalies suverenumą laikė didžiausiu prioritetu, jai buvo savaime suprantama, kad pati nacija tvarko savo ekonominį, kultūrinį ir politinį gyvenimą, nors jis ir nebuvo be trūkumų (anot vieno to meto gimnazisto – jo svajonė buvo išvaduoti iš lenkų Vilnių ir nuversti A. Smetoną). Lietuvos gimnazistai, studentai, kariškiai ir jaunieji ūkininkai gyvai reagavo į grėsmes iš užsienio, reikšdami aiškų ryžtą ginti tėvynę, jeigu to prireiktų.

PDF 79

Lietuviams, laisviems nuo senų senovės, mokėti kam nors mokesčius ir tuo pripažinti savo priklausomybę, ir tai tada, kai prieš Lietuvos galybę drebėjo visos aplinkinės tautos, viso to buvo perdaug! Užtat nenuostabu, kad tada pasklido gandai, esą Vytautas rengiasi į karą prieš lenkus ar prieš totorius.

PDF 40

Didieji kunigaikščiai, reikšdami teritorines pretenzijas, suvokė baltų erdvės giminingumą, o Vytautas kalbos bendrumu grindė žemaičių priklausomybę Lietuvai. Antra vertus, kunigaikščiams visi buvo valdiniai – netgi labiau pasitikėta karaimais ir totoriais, kurie tapo artimosios sargybos tautomis.

PDF 8

Stengtasi pateikti Lietuvos istoriją yra tekę dalyvauti daugelyje mūšių, kurie nepa- daug kontekstinės informacijos, nupasakojančios kiekvieno laiteko į šią knygą. Į šį leidinį stengtasi atrinkti svarbesnius, įdo- kotarpio karybos, ginkluotės raidos tendencijas bei regiono mesnius, o svarbiausia tuos mūšius, kuriuose lietuviai kovojo geopolitinį kontekstą. dėl Lietuvos valstybės interesų, todėl į knygą nepateko karinės Knygos rengėjai tikisi, kad ši knyga suteiks galimybę skaitytooperacijos, kuriose lietuviai dalyvavo kitų šalių kariuomenėse, ar jams pamatyti Lietuvos istoriją ir Lietuvos karybos raidą nauju mūšiai, kuriuose lietuviai talkino kitoms šalims sąjungininkėms kampu ir paskatins papildyti Lietuvos karybos istorijos tyrinėtojų ir jungtinėse kariuomenėse nesudarė ženklios dalies ar neatliko gretas naujais jaunais istorikais.

PDF 179

Apie beveik penkių šimtų lietuvių žūtį Tais pačiais metais ir tuo pačiu laiku lietuvis Jazbutas su penkiais šimtais rinktinių vyrų įsibrovė į Lenkiją ir, neskaitant kitų ten pridarytų piktadarybių, išsigabeno didelį grobį: išsivarė daug žmonių ir išsivežė galybę visokių daiktų. Nors šis Jazbutas rodėsi einąs su netikėliais, tačiau slapta gerbė brolius. Jis įspėjo juos anksčiau, nei pats patraukė su kariuomene į žygį.

PDF 163

Dar apie tą patį: apie aštuonių šimtų lietuvių žūtį Neilgai trukus aštuoni šimtai Lietuvos raitelių nuniokojo 10 kaimų toje Lenkijos žemės dalyje, kuri vadinama Kersovu, ir, išžudę daugybę krikščionių, pasitraukė su dideliu grobiu. Tuo metu, kai šitai dėjosi, pamaldusis Lešekas, Krokuvos kunigaikštis491, subūręs daugybę tūkstančių vyrų, užkopė į vieną kalvą ir pasakė: „Kas nejaučia baimės, tegu tas kopia pas mane, idant šiandien galėtume atkeršyti už nukryžiuotojo kančias”. Trumpai drūtai kalbant, jis nelyginant Gedeonas iš daugybės karių tepasiėmė 300 vyrų, su kuriais stojo į kovą ir drąsiai puolė priešus, pasikliaudamas gailestingumu dievo, kuris neapleidžia nė vieno žmogaus, juo įtikėjusio; pirmiausia išvadavęs nelaisvėn paimtuosius krikščionis, smogė tikėjimo priešams tokį smūgį, kad iš aštuonių šimtų vyrų vos dešimčiai pavyko pasprukti.

PDF 139

O šeštosios dienos rytą buvo pradėtas pagrindinis puolimas iš visų pusių, sukaupus visas jėgas. Svetimšalių ataka buvo smarki, tačiau ir lietuvių gynyba iš pradžių ne mažiau narsi; paskui ūmai keliose vietose nežinia kaip prasiveržė liepsna Žemutinėje pilyje ir pagavo medinius statinius, aptvarus, užkardas. Ar išdaviko, ar priešo sumaniai padegta ugnis staiga apėmė Krautuvių pilį ir likusią Kreivosios dalį.

PDF 201

Po to tie 200 vyrų, kurie ėjo priekyje, sugrįžo, smarkiai šūkaudami ir triukšmaudami, patraukė į mūšio lauką ir įvarė priešams tokį siaubą, kad karalius bei visi jo žmonės, juos išvydę, bematant išmėtė ginklus ir pasileido bėgti. Tada įniršę broliai nubaudė nusidėjėlius ir nužudė 17 Lietuvos karalystės galingesniųjų bei daugybę paprastų žmonių. 292 (285).

PDF 30

Mindaugas sukūrė didžiausią ankstyvosios Lietuvos istorijos kūrinį – valstybę, suteikusią galimybę išlikti lietuvių tautai ir vėliau perimti Vakarų civilizaciją. Lietuva įžengė į istorijos areną, kai Europa jau buvo pergyvenusi kryžiaus karų epochą (septintasis kryžiaus žygis vyko valdant Mindaugui, o paskutinis – aštuntasis neilgai trukus po jo mirties).

PDF 196

282 (275). Apie Lubavos žemės apiplėšimą ir 65 lietuvių žūtį 1302 metais Vėliau kiti iš Lietuvos atsibeldę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir ten nužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių. Kristburgo broliai pasileido pavymui ir, priėję dykras, iš pėdsakų suprato, jog šie toliau traukia pasiskirstę į du būrius.

PDF 125

Latvių ten atliktas asimiliacijos faktas yra aiškus, kaip aišku ir tai, kad pietines žiemgalių ir sėlių sritis yra asimiliavę lietuviai. Tikrieji latviai, tik naujojo geležies amžiaus pradžioje kalbiškai ryškiau nuo lietuvių pradėję išsiskirti, Nestoro kronikai buvo žinomi kaip Liet’gola.

PDF 171

Nepriklausomybės karta Per nepilnus du dešimtmečius Lietuva galutinai tapo lietuviška, jos nebegalėjai supainioti nei su Lenkija, nei su Rusija. A. Smetonos valstybės modelio, jo režimo prioritetai – tautinės kultūros kūrimas ir lietuviškai kalbanti Lietuva – iš esmės įgyvendintas. Nacionalinė kultūra, nereguliuojama ir nevaržoma, atsiskleidė visa savo pilnatve, užaugo nauja išsilavinusių gabių žmonių karta, gebėjusi atsiverti pasaulio sukurtoms vertybėms, interpretuoti jas lietuviškoje dirvoje.

PDF 85

Iki to laiko sėkmės lydėti lietuviai taip suįžūlėjo, kad Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną, kai Prūsijos vyresnybė išvyko į Marienburgą, į kapitulą, gausus jų pulkas užgriūna tą kraštą, nužudo nuo šešių iki aštuonių tūkstančių abiejų lyčių gyventojų1 arba juos išsiveda į nelaisvę iki gyvos galvos; shin aiškina: dry vlihuyser, taip pat Łuk.

PDF 112

Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai. Išgirdę tokį sprendimą, kuršiai taip įtūžo ant tikėjimo ir tikinčiųjų, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie nelyginant tikri atskalūnai iš užpakalio nirtulingai užgriuvo krikščionis; lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio348, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami čia brolius ir jiems ištikimus. Kurie ne kurie Prūsijos kilmingieji ištikimai palaikė brolius, vienas iš jų, sembas Sklodas iš Kvedenavos, Noliubo tėvas349, sušaukęs savo giminaičius ir bičiulius, pasakė: „Šiandien prisiminkite puikius drabužius, kurių dažnai gaudavote iš brolių, ir, užuot rengęsi vaiskiaspalviais drabužiais, parausvinkite savo drapanas žaizdų krauju, o užuot gėrę saldų medaus vyną, arba midų, kurio ne kartą esate gavę iš brolių rankų, gerkite šiandien žiaurios mirties kartėlį, išpažindami tikrąjį amžinosios trejybės tikėjimą”.

PDF 26

Trečios žmonos vardas buvęs Julijona. Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu, kada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo išleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš šiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač smarkiai puldavo Lietuvą. Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius žemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Laimėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo prekybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo nuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų, daug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų, kryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokodami plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones išsivesdami nelaisvėn.

PDF 53

Jis neparodė ir žymesnio kritiškumo. Kildindamas lietuvius iš romėnų, legendarinėje dalyje jis padarė ypač daug papildinėjimų, pvz., surašė genealogiją atskirų Lietuvos žymių šeimų, vesdamas jų pradžią iš Romos patricijų.

PDF 125

Latvių ten atliktas asimiliacijos faktas yra aiškus, kaip aišku ir tai, kad pietines žiemgalių ir sėlių sritis yra asimiliavę lietuviai. Tikrieji latviai, tik naujojo geležies amžiaus pradžioje kalbiškai ryškiau nuo lietuvių pradėję išsiskirti, Nestoro kronikai buvo žinomi kaip Liet’gola.

PDF 86-87

Ir kaip tik 70 ## Puslapis 87 I KNYGA Kai plėšikaujančių lietuvių gaujos, dažniausiai valdovo numylėtinių ir bičiulių vedamos, su laukiniu įniršiu šitaip niokojo krikščionių žemes, Prūsijoje pasklido gandas, jog karalius Gediminas į visas šalis išsiuntinėjo laiškus, skelbdamas apie savo norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčiųjų. Netrukus su tais laiškais ir Prūsijoje buvo susipažinta.

PDF 14

XIV a. 3-iajame dešimtmetyje, kai rašė savo kroniką Dusburgietis, Lietuva, tęsdama ginklo kovą prieš Vakarų Europos feodalų agresiją, 1320 m. liepos 27 d. Medininkų žemėje sutriuškino įsiveržusius į Žemaitiją kryžiuočius (III, 338); puldama plačiu frontu, Lietuvos kariuomenė 1322 m. nusiaubė Livonijoje Dorpato vyskupo valdas54, Dovydo Gardiniškio vedami lietuviai ir pskoviečiai 1323 m. vasario mėn. užpuolė danų vasalinėje priklausomybėje buvusią Revelio žemę; kai sekantį mėnesį Pskovą puolė Livonijos ordinas, Lietuvos ir pskoviečių jėgos atstūmė priešą nuo miesto sienų55. Tuo pat metu „Žemaitijos lietuviai“ sunaikino Klaipėdos miestą ir tris gretimas kryžiuočiams pavaldžias pilis. Vasarą Lietuvos kariuomenė smogė Ordinui, puldama Sembą ties Vėluva, o rudenį patraukė į Dobrynės kunigaikštystę, gindama Mazoviją, kurią norėta išlaikyti savo pusėje56.

PDF 128

Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti.

PDF 79

Lietuvių ir rusų bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos ir Rusijos karaliumi.

PDF 239

Lietuvoje daugybė valstybės dvarų buvo taip pat patekę į bajorijos ir ponų rankas, — ypač Aleksandro laikais, nes jis juos dalino be atodairos, ir todėl jiems niekas neturėjo nuosavybės dokumentų. Tad ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo, kad karalius duotų garantiją, jog Lietuvoje nebūsianti vykdoma vadinamoji egzekucija. Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino.

PDF 182

Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele kariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių nukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos kunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos magistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų nuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems pavyko garbingai išvengti kovos.

PDF 194

Apie brolį Konradą, Prūsijos magistrą 1302—1306 metais Brolis Konradas Žakas, šešioliktas Prūsijos magistras, vadovavo šešerius metus. Jis garsėjo kaip itin švelnus žmogus, visiems rodėsi toks malonus, jog apie jį tikrai buvo galima sakyti, kad jį mylėjo ir dievas, ir žmonės. Pailsęs nuo rūpesčių ir palaužtas negalės, ilgainiui jis atsisakė pareigų, apsigyveno Goliubo pilyje, kurią pats buvo pasistatęs554, čia pasimirė, o jį palaidojo Kulmenzės katedros bažnyčioje. 280 (273). Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų.

PDF 57

Tačiau tai buvo jau paskutinis smūgis, krikščioniškojo Ordino riterių kirstas pagoniškai Lietuvai. Juk kai per Jogailos apsukrų laviravimą žlugo visos kryžiuočių jam daromos kliūtys siekti Lenkijos sosto, 1385 metų pabaigoje Lietuvos valdovas paliko savo senąją sostinę ir gausios lietuvių kunigaikščių ir didikų svitos lydimas išvyko į Krokuvą. Miesto, kurio istorijos įvykius keliame iš užmaršties, likimas glaudžiai susijęs su viso krašto likimu.

PDF 91-92

Priėmus Gegužės trečiosios konstituciją prasidėjusiose diskusijose Lietuvos atstovai konstituciją manė esant savo nuolaida valstybės stiprinimo vardan (už konstituciją balsavo 30 iš 50 LDK seimūnų). Gegužės 16 dieną buvo priimtas įstatymas dėl kiekvieno trečio seimo Gardine

PDF 38

Lietuviai veikiausiai buvo tokie pat imperialistai kaip ir kiti, tik, užgrobę svetimą kraštą, „nespausdavo“, t. y. iš pradžių nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos.

PDF 145-146

apeiti Vilniaus temą. Lietuviai federacijos principo vengė logiškai manydami, kaip čia 2 milijonams lietuvių nepaskendus 28 milijonų lenkų jūroje, tačiau derėtis sutiko, jeigu tik Varšuva pripažins Lietuvą su sostine Vilniumi.

PDF 100

Lietuviai ir lenkai, norėdami labiau nukreipti nuo savęs dėmesį, įsakė savo kariuomenių būriams daryti puolimus. Tuo metu ir įvyko lietuvių puolimas iš Žemaičių, o lenkų — netoli Sviečės. Į Červinską atvyko iš kryžiuočių pusės vengrų pasiuntiniai klausti Jogailos, kur ir kada būtų galima pradėti taikos derybas.

PDF 77

Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiškai savarankišką^1 ), o lenkai, remdamiesi Krėvės unijos aktu, laikė Lietuvą savo provincija. Nuomonių skirtumas ir jų paaštrėjimas iškilo tuomet, kai ėmė didėti Vytauto galybė ir savarankiškumas.

PDF 82

Tuo būdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokiečiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama kariuomenė buvo internacionalinė. Pačių Lietuvos ir Rusijos kunigaikščių joje buvo per penkiasdešimt.

PDF 108

Pabėgusios lietuvių kariuomenės sugrįžimas ir stojimas mūšin tuo momentu, kai jau laimė sviro kryžiuočių pusėn, yra nepaprastas karo taktikos reiškinys. Nepaprastas iš vienos pusės tuo, kad lietuviai taip greitai sugrįžo, o iš kitos pusės, kad sugrįžo kaip tik laiku.

PDF 31

Tai reiškia: „Žemaitijos žemė yra ir visada buvo vienas ir tas pats, kaip ir Lietuvos žemė: juk ta pati kalba ir tie patys žmonės; tik dėl to, kad žemaičių žemė yra žemesnė už Lietuvos žemę, todėl ir vadinama Szomoyth, kas lietuviškai reiškia - žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Auxtote, tai yra aukštesnė žemė palyginus su Žemaitija. Visi žemaičiai nuo senų laikų lietuviais save vadino, bet niekados - žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo mes mūsų titule nerašome Žemaitijos vardo, nes viskas yra viena - ir žemė, ir žmonės/' 3 Kraštas, lankytas normanų piratų iš Švedijos, Norvegijos ir Danijos, užėmė visą Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Suomijos įlankos ir buvo jų vadinamas A ust u rweg.