Lenkų senatas po Vytauto išėjimo paaiškino karaliui, kad pritardamas imperatoriaus sumanymams jis nusileistų Lietuvos ir Lenkijos priešui. Žygimanto pasiuntiniai turėjo pranešti senatui įvykius ir reikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Senatas nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, įgaliotą tam tikromis sąlygomis pakelti Žygimantą didžiuoju kunigaikščiu.
Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo asmens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie nesudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylojo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, kokie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus sulaukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puoselėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei lenkų karalystei.
Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Trakus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiuntęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo papasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Nugalėtojas turėjo gauti atlyginimą, pažadėtą karaliaus ir valstybės vardu, ypač dėl to, kad pasiuntiniai davė iškilmingą pažadą, jog Žygimantas visada pripažinsiąs karaliaus valdžią ir paliausiąs kariauti tik tada, kai galutinai sutriuškinsiąs Boleslovą.
Atidėlioti šį reikalą būtų buvę pavojinga, K araliau s p a siu n tin ia i mat prasidėjus naujiems nea tv y k s ta p a s Ž y g iramumams, dažnai pačios apm a n tą linkybės tramdo vienos šalies siekimus, tačiau skatina kitos. Kadangi reikėjo skubėti, senatas ir nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, sudarytą iš dorų ir sumanių vyrų: vyskupą Zbignevą Olesnickį, Krokuvos vaivadą Jarandą iš Brudzevo, Bresto vaivadą Joną iš Lichino, Lauryną Zarembą ir kitus. Jie karaliaus ir valstybės vardu buvo įgalioti tam tikromis sąlygomis pakelti Žygimantą į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius.
Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo asmens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie nesudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylojo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, kokie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus sulaukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puoselėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei lenkų karalystei.
Čia šiaip ne taip U žim a R u sią atgavęs kvapą, patraukė, rusų padedamas, į savo pusę Polocko bei Kijevo žemes ir pasiskelbė Rusios kunigaikščiu. Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Trakus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiuntęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo papasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Priesaika patvirtinto susitarimo pagrindiniai teiginiai buvo šie: turi būti amžinai laikomasi senojo Lietuvos susitarimo su Lenkija, tai yra unijos; Žygimantas niekad nesistengs be karaliaus ir karalystės luomų žinios bei pritarimo gauti karaliaus titulo ir išrūpinti sau karališkąsias insignijas; savo įpėdiniu jis numatysiąs ir paskirsiąs ne ką kitą kaip karalių; jo sūnus Mykolas, Trakų bei Starodubo kunigaikštis, privaląs pasitenkinti šiomis žemėmis ir visada pripažinti karaliaus teises; Žygimantui mirus, Volynė turinti būti prijungta prie Lenkijos karalystės; jeigu Mykolas mirtų nesulaukęs sūnaus, visos teisės į Trakų bei Starodubo kunigaikštystę atiteksią karaliui. Šios sąlygos, pritarus Žygimantui, didikams ir bajorams, buvo įtrauktos į valstybinius aktus, deramai patvirtintos parašais bei g a ik ščiu sunku žadėti, kai trokšti valdžios? Visas Žygimanto elge- 4 4 3 antspaudais ir grąžintos karaKrokuvos vyskupas liaus pasiuntiniams.