grupe

Lenkų senatas

6 teiginiai5 įrašai1 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 6 teiginiai ir visi 5 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–6 iš 6 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Lenkų senatas po Vytauto išėjimo paaiškino karaliui, kad pritardamas imperatoriaus sumanymams jis nusileistų Lietuvos ir Lenkijos priešui.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 417

Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo as­ mens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie ne- sudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylo­ jo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbig­ nevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, ko­ kie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus su­ laukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puose­ lėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei len­ kų karalystei.
t-002vidutinis

Žygimanto pasiuntiniai turėjo pranešti senatui įvykius ir reikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 440

Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Tra­ kus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiun­ tęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo pa­ pasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Nugalėtojas turėjo gauti atlyginimą, pažadėtą kara­ liaus ir valstybės vardu, ypač dėl to, kad pasiuntiniai davė iškilmingą pažadą, jog Žygimantas visada pripa- žinsiąs karaliaus valdžią ir paliausiąs kariauti tik ta­ da, kai galutinai sutriuškinsiąs Boleslovą.
t-003vidutinis

Senatas nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, įgaliotą tam tikromis sąlygomis pakelti Žygimantą didžiuoju kunigaikščiu.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 440

Atidėlioti šį reikalą būtų buvę pavojinga, K araliau s p a siu n tin ia i mat prasidėjus naujiems ne- a tv y k s ta p a s Ž y g i- ramumams, dažnai pačios ap- m a n tą linkybės tramdo vienos šalies siekimus, tačiau skatina ki­ tos. Kadangi reikėjo skubėti, senatas ir nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, sudarytą iš dorų ir sumanių vyrų: vyskupą Zbignevą Olesnickį, Krokuvos vaivadą Jarandą iš Brudzevo, Bresto vaivadą Joną iš Lichino, Lauryną Zarembą ir kitus. Jie karaliaus ir valstybės vardu buvo įgalioti tam tikromis sąlygomis pakelti Žy­ gimantą į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius.
t-004vidutinis

Kojelavičiaus pasakojime Gnezno arkivyskupas, kaip senato pirmininkas, kalbėjo iškalbingai, bet varžėsi, bijodamas įžeisti Vytautą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 417

Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo as­ mens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie ne- sudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylo­ jo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbig­ nevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, ko­ kie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus su­ laukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puose­ lėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei len­ kų karalystei.
t-005vidutinis

Žygimanto pasiuntiniai turėjo senatui papasakoti įvykius Lietuvoje ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 440

Čia šiaip ne taip U žim a R u sią atgavęs kvapą, patraukė, ru­ sų padedamas, į savo pusę Polocko bei Kijevo žemes ir pasiskelbė Rusios kuni­ gaikščiu. Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Tra­ kus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiun­ tęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo pa­ pasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
t-006vidutinis

Susitarime numatyta laikytis Lietuvos unijos su Lenkija ir riboti Žygimanto siekį gauti karaliaus titulą ar karališkąsias insignijas.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 441-442

Priesaika patvirtinto susitarimo pag­ rindiniai teiginiai buvo šie: turi būti amžinai laikomasi senojo Lietuvos susitarimo su Lenkija, tai yra unijos; Žygimantas niekad nesistengs be karaliaus ir karalystės luomų žinios bei pritarimo gauti karaliaus titulo ir iš­ rūpinti sau karališkąsias insignijas; savo įpėdiniu jis numatysiąs ir paskirsiąs ne ką kitą kaip karalių; jo sūnus Mykolas, Trakų bei Starodubo kunigaikštis, privaląs pasitenkinti šiomis žemėmis ir visada pripažinti kara­ liaus teises; Žygimantui mirus, Volynė turinti būti pri­ jungta prie Lenkijos karalystės; jeigu Mykolas mirtų nesulaukęs sūnaus, visos teisės į Trakų bei Starodubo kunigaikštystę atiteksią karaliui. Šios sąlygos, pritarus Žygimantui, didikams ir bajorams, buvo įtrauktos į vals­ tybinius aktus, deramai patvirtintos parašais bei g a ik ščiu sunku žadėti, kai trokšti val­ džios? Visas Žygimanto elge- 4 4 3 antspaudais ir grąžintos kara- Krokuvos vyskupas liaus pasiuntiniams.