Tada Aukščiausioji Santarvininkių Taryba (Conseil Supreme) pasiūlė Sovietų Rusijai paliaubas, o Lenkus privertė pasirašyti Spa miestely (Belgijoje) protokolą, kuriuo Lenkija apsiėmė atsitraukti už vadinamosios Kerzono (Curzono) linijos (ją nustatė toji. Ta sutartis, nespręsdama sienų klausimo, nustatė demarkacijos liniją Suvalkų krašte, kaip ją buvo nustačiusi 1919 metų gruodžio 8 d. Aukščiausioji Santarvės Taryba (Kerzono linija); bet toliau už Nemuno — visą Gardino apskritį ligi Merkinės, Varėnos ir Bastūnų.
Ta sutartis, nespręsdama sienų klausimo, nustatė demarkacijos liniją Suvalkų krašte, kaip ją buvo nustačiusi 1919 metų gruodžio 8 d. Aukščiausioji Santarvės Taryba (Kerzono linija); bet toliau už Nemuno — visą Gardino apskritį ligi Merkinės, Varėnos ir Bastūnų (prie Lydos—Vilniaus geležinkelio) sutartis paliko Lenkų pusėje.
Tada Aukščiausioji Santarvininkių Taryba (Conseil Supreme) pasiūlė Sovietų Rusijai paliaubas, o Lenkus privertė pasirašyti Spa miestely (Belgijoje) protokolą, kuriuo Lenkija apsiėmė atsitraukti už vadinamosios Kerzono (Curzono) linijos (ją nustatė toji Aukščiausioji Taryba 1919 metų gruodžio 8 d.) ir Vilniaus sritį atiduoti Lietuvai (liepos 10 d.).
Ta sutartis, nespręsdama sienų klausimo, nustatė demarkacijos liniją Suvalkų krašte, kaip ją buvo nustačiusi 1919 metų gruodžio 8 d. Aukščiausioji Santarvės Taryba (Kerzono linija); bet toliau už Nemuno — visą Gardino apskritį ligi Merkinės, Varėnos ir Bastūnų (prie Lydos—Vilniaus geležinkelio) sutartis paliko Lenkų pusėje.