Taip pat šiek tiek vėliau, 1529 metais, Albertas Goš tautas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, gavo karaliaus lei dimą priešais Žemutinės Vilniaus pilies vartus, per Vilijos upę nutiesti tiltą iš akmenų arba plytų. Suteikdamas Hozijui teisę pasta tyti tiltą per Viliją, kad būtų pakeista nepatogi perkėla, kuria iki tol buvo naudojamasi, karalius leido imti tam tikrą mo kestį nuo pravažiuojančių; be to, jis nutarė visuomenės pato gumui paskirti labdaringą ir Vilniui.
Taip pat šiek tiek vėliau, 1529 metais, Albertas Goš tautas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, gavo karaliaus lei dimą priešais Žemutinės Vilniaus pilies vartus, per Vilijos upę nutiesti tiltą iš akmenų arba plytų. Ant to tilto pastatyti pir kliams būdeles, arba stogines, ir iš jų jis pats ir jo palikuonys gavo teisę visiems laikams imti mokestį. Šio tilto remontas pa liktas tam pačiam Goštautui ir jo įpėdiniams, o apsauga neti kėto potvynio metu priskirta Vilniaus miestiečiams17.
Suteikdamas Hozijui teisę pasta tyti tiltą per Viliją, kad būtų pakeista nepatogi perkėla, kuria iki tol buvo naudojamasi, karalius leido imti tam tikrą mo kestį nuo pravažiuojančių; be to, jis nutarė visuomenės pato gumui paskirti labdaringą ir Vilniui labai svarbią įstaigą. Ho- zijus buvo įpareigotas vėliau, kai jam sugrįš tilto statybos išlaidos, prie dominikonų Šv. Dvasios bažnyčios pastatyti vie šą špitolę (prieglaudą) ir visada ją išlaikyti, priežiūrai vado vaujant Vilniaus vyskupui18. Ulrikas uoliai įvykdė karaliaus pavedimus; per upę stojo išmūrytas tiltas ir špitolės sienos jau buvo gerokai pakilusios, bet vis dėlto po Ulriko mirties statybą užbaigė jo sūnus Jonas.