Vilijos tiltas aprašomas kaip fizinė miesto infrastruktūra, skirta pakeisti nepatogią perkėlą ir sujungta su prekybinėmis būdelėmis arba stoginėmis. 1529 m. leista statyti akmeninį arba plytinį tiltą, o vėliau Hozijaus iniciatyva per Viliją iškilo mūrinis tiltas.
Suteikdamas Hozijui teisę pasta\ntyti tiltą per Viliją, kad būtų pakeista nepatogi perkėla, kuria \niki tol buvo naudojamasi, karalius leido imti tam tikrą mo\nkestį nuo pravažiuojančių; be to, jis nutarė visuomenės pato\ngumui paskirti labdaringą ir Vilniui labai svarbią įstaigą. Ho- \nzijus buvo įpareigotas vėliau, kai jam sugrįš tilto statybos \nišlaidos, prie dominikonų Šv. Dvasios bažnyčios pastatyti vie\nšą špitolę (prieglaudą) ir visada ją išlaikyti, priežiūrai vado\nvaujant Vilniaus vyskupui18. Ulrikas uoliai įvykdė karaliaus \npavedimus; per upę stojo išmūrytas tiltas ir špitolės sienos \njau buvo gerokai pakilusios, bet vis dėlto po Ulriko mirties \nstatybą užbaigė jo sūnus Jonas.
Taip pat šiek tiek vėliau, 1529 metais, Albertas Goš\ntautas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, gavo karaliaus lei\ndimą priešais Žemutinės Vilniaus pilies vartus, per Vilijos upę \nnutiesti tiltą iš akmenų arba plytų. Ant to tilto pastatyti pir\nkliams būdeles, arba stogines, ir iš jų jis pats ir jo palikuonys \ngavo teisę visiems laikams imti mokestį. Šio tilto remontas pa\nliktas tam pačiam Goštautui ir jo įpėdiniams, o apsauga neti\nkėto potvynio metu priskirta Vilniaus miestiečiams17.