XV amžiuje kursavo lenkiški grašiai, vadinti piorunkomis, kuriuos Kojalavičius skyrė nuo Lietuvoje žinotų auksinių ir sidabrinių perunų. Narbutas piorunkomis vadina Petro iš Kurozvenkų kaldintus lenkiškuosius grašius, kurie, pasak jo, turėjo tik pusę vertės.
Mat tais laikais bajorai, susidėję su žydais, spekuliavo pinigais, ypač lietuviškais. Tasai Petras buvo nepaprastai apsukrus ir visoje Lietuvoje supirkinėjo senus pinigus, ypač perkūnus: auksą parduodavo į Olandiją, o baltąjį sidabrą perkaldindavo į lenkiškus pinigus, tad buvo pramintas Perkūnu iš Kurozvenkų. Jo išmonės lenkiškieji grašiai, turintys vos pusę vertės, buvo praminti piorunkomis25.