Šaulys įkiša savo pėdą į arbaleto kilpą (tokiu būdu stipriai atremdamas jį į žemę, tada prie diržo kabančiu kabliu užkabina arbaleto templę ir tiesdamasis ją tempia, kol užkabina už fiksatoriaus, tada belieka įstatyti strėlę ir iššauti. Arbaletas — XIV-XV a. Lietuvoje labiausiai paplitęs šaunamasis ginklas svarbus ekonominis, politinis, strateginis Rytų Europos centras.
Arbaletai buvo tarp ginklų, kuriais, pasak šaltinio, 1458 m. į Mantują pas popiežių vykusios Kazimiero legacijos ilgaplaukiai blondinai buvo apsiginklavę.
Netinkamai apsirengę dvariškiai užtraukdavo gėdą savo ponui, o gera apranga rodydavo pastarojo didingumą 4 8. Kai 1458 m. Kazimiero legacija važiavo į Mantują pas popiežių, didelį įspūdį padarė žaliai apsirengę ilgaplaukiai blondinai su plunksnuotomis kepuraitėmis, apsiginklavę arbaletais, kardais ir strėlinėmis.
Vienas sembas paėmė šį arbaletą ir pasikabino ant kaklo. Kiti, apspitę jį, didžiai stebėjosi, nežinodami, kas tai yra, nes anksčiau tokių daiktų nebuvę matę; ilgai jį čiupinėję, galop paspaudė ir atpalaidavo nuleistuką, o arbaleto templė nukirto jam kaklą, ir jis neilgai trukus iškvėpė dvasią. Po šio įvykio prūsai labai bijojo arbaletų.
Kai šitai padarė, kai viena šalis parengė visa, kas reikalinga piliai pulti, o kita — kas reikalinga gynybai, prasidėjo puolimas; krito daug priešų, sužeistų ir nukautų, o brolis Arnoldas Krofas, leisdamas strėles iš arbaleto, peršovė minėtajam Divanui kaklą. Šiam žuvus, kiti pasitraukė nebaigę reikalo.