Narbutas aiškina, kad ugniai buvo priskiriama galia suteikti šventumo savybę ir apvalyti nuodėmes, todėl laikytos degančios lempos ir židiniai. Vi sose senovės iškilmingose apeigose - ar tai dėl to, kad lieps nojanti ugnis teikia šventyklai puošnumo, ar tai dėl to, kad apeigos dažniausiai būdavo atliekamos naktį, - imta naudoti degančias lempas, žvakes, deglus, žibintus.
Ugniai buvo priskiriama ga lia suteikti kam nors šventumo savybę ir apvalyti nuodėmes: būdavo laikomos nuolat degančios lempos ir židiniai. Kuo la biau tauta buvo linkusi į perdėtą pamaldumą, tuo labiau ji garbindavo ugnį. Turime pirštu prikišamą pavyzdį - mūsų Lie tuvos žydus, perdėtai pamaldžius ir pernelyg prietaringus; jų mokyklose, tai yra salėse, esančiose šalia sinagogų, kur jų da vatkos, skaitydamos asketiškas knygas, praleidžia dienas nak tis, nuolat laikomos degančios lempos arba tam tikros rūšies žvakės. Jie net tvirtina, kad ši ugnis jiems niekad neužgesusi nuo to laiko, kai ją išgelbėję iš Saliamono šventyklos, o paskui atsinešę į Lietuvą.
Vi sose senovės iškilmingose apeigose - ar tai dėl to, kad lieps nojanti ugnis teikia šventyklai puošnumo, ar tai dėl to, kad apeigos dažniausiai būdavo atliekamos naktį, - imta naudoti degančias lempas, žvakes, deglus, žibintus.
Šito senųjų religijų paklydimo pradžią lengva nustatyti. Vi sose senovės iškilmingose apeigose - ar tai dėl to, kad lieps nojanti ugnis teikia šventyklai puošnumo, ar tai dėl to, kad apeigos dažniausiai būdavo atliekamos naktį, - imta naudoti degančias lempas, žvakes, deglus, žibintus. Pagaliau nesvar bu, kaip atsirado tas paprotys, visuomet, kaip mus moko isto rija, jis siekia žilą senovę.