Narbutas aiškina, kad ugniai buvo priskiriama galia suteikti šventumo savybę ir apvalyti nuodėmes, todėl laikytos degančios lempos ir židiniai. Vi sose senovės iškilmingose apeigose - ar tai dėl to, kad lieps nojanti ugnis teikia šventyklai puošnumo, ar tai dėl to, kad apeigos dažniausiai būdavo atliekamos naktį, - imta naudoti degančias lempas, žvakes, deglus, žibintus.
Ugniai buvo priskiriama galia suteikti kam nors šventumo savybę ir apvalyti nuodėmes: būdavo laikomos nuolat degančios lempos ir židiniai. Kuo labiau tauta buvo linkusi į perdėtą pamaldumą, tuo labiau ji garbindavo ugnį. Turime pirštu prikišamą pavyzdį - mūsų Lietuvos žydus, perdėtai pamaldžius ir pernelyg prietaringus; jų mokyklose, tai yra salėse, esančiose šalia sinagogų, kur jų davatkos, skaitydamos asketiškas knygas, praleidžia dienas naktis, nuolat laikomos degančios lempos arba tam tikros rūšies žvakės. Jie net tvirtina, kad ši ugnis jiems niekad neužgesusi nuo to laiko, kai ją išgelbėję iš Saliamono šventyklos, o paskui atsinešę į Lietuvą.
Vi sose senovės iškilmingose apeigose - ar tai dėl to, kad lieps nojanti ugnis teikia šventyklai puošnumo, ar tai dėl to, kad apeigos dažniausiai būdavo atliekamos naktį, - imta naudoti degančias lempas, žvakes, deglus, žibintus.
Šito senųjų religijų paklydimo pradžią lengva nustatyti. Visose senovės iškilmingose apeigose - ar tai dėl to, kad liepsnojanti ugnis teikia šventyklai puošnumo, ar tai dėl to, kad apeigos dažniausiai būdavo atliekamos naktį, - imta naudoti degančias lempas, žvakes, deglus, žibintus. Pagaliau nesvarbu, kaip atsirado tas paprotys, visuomet, kaip mus moko istorija, jis siekia žilą senovę.