Istorinis objektas

Apeigų lempos, žvakės, deglai ir žibintai

2 teiginiai4 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

1–2 iš 2 teiginių

t-001vidutinis

Narbutas aiškina, kad ugniai buvo priskiriama galia suteikti šventumo savybę ir apvalyti nuodėmes, todėl laikytos degančios lempos ir židiniai.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 223

Ugniai buvo priskiriama galia suteikti kam nors šventumo savybę ir apvalyti nuodėmes: būdavo laikomos nuolat degančios lempos ir židiniai. Kuo labiau tauta buvo linkusi į perdėtą pamaldumą, tuo labiau ji garbindavo ugnį. Turime pirštu prikišamą pavyzdį - mūsų Lietuvos žydus, perdėtai pamaldžius ir pernelyg prietaringus; jų mokyklose, tai yra salėse, esančiose šalia sinagogų, kur jų davatkos, skaitydamos asketiškas knygas, praleidžia dienas naktis, nuolat laikomos degančios lempos arba tam tikros rūšies žvakės. Jie net tvirtina, kad ši ugnis jiems niekad neužgesusi nuo to laiko, kai ją išgelbėję iš Saliamono šventyklos, o paskui atsinešę į Lietuvą.

t-002vidutinis

Vi sose senovės iškilmingose apeigose - ar tai dėl to, kad lieps nojanti ugnis teikia šventyklai puošnumo, ar tai dėl to, kad apeigos dažniausiai būdavo atliekamos naktį, - imta naudoti degančias lempas, žvakes, deglus, žibintus.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 223

Šito senųjų religijų paklydimo pradžią lengva nustatyti. Visose senovės iškilmingose apeigose - ar tai dėl to, kad liepsnojanti ugnis teikia šventyklai puošnumo, ar tai dėl to, kad apeigos dažniausiai būdavo atliekamos naktį, - imta naudoti degančias lempas, žvakes, deglus, žibintus. Pagaliau nesvarbu, kaip atsirado tas paprotys, visuomet, kaip mus moko istorija, jis siekia žilą senovę.