Narbutas Ovidijaus „Metamorfozių“ II knygos 1–30 eilučių Bogušo vertimą pateikė kaip bandymą kurti gryna lietuvių kalba. Narbutas nurodė, kad Eratostenas, Aristotelis, Strabonas ir Ovidijus kalbėjo apie vandens lygio kritimą. Ovidijus turėjo apaštalauti Gardino paviete, kur lietuviai gyvena, ir Trakų.
Donu musu wisudienu dok mums szinderi, ir atlajsk mus musu kalties, keip ir mes atlaudziem sawiemis kahiemìs; ir ne wesk mus in pagundima, bet ižgialbek mus no pikta. Bandymas kurti gryna lietuvių kalba: Ovidijaus „Metamorfozių“ fragmentas (II knygos 1-30 ei lutės), kurį išvertė Ksaveras Bogušas, tiksliai perteikdamas ori ginalo eilių metrą. Čia ir skambumas, ilgumas, ir tas kerintis kalbos grožis, kurio nesugebėtų pamėgdžioti jokia iš dabar gy vuojančių Europos kalbų .
Tačiau Kelsijus ir Dalinas per\nnelyg įsismagina skaičiuodami, kai įrodinėja, jog nuo\nKristaus gimimo Baltijos jūra nuseko 13 sieksnių ir po\nketurių tūkstančių metų jos neliks nė pėdsako. Antra\nvertus, žinome, jog Eratostenas*, Aristotelis, Strabonas,\nOvidijus kalba apie vandens lygio kritimą, pateikdami\nakivaizdžių įrodymų (palyginti su Pisanskio „Pastabomis\napie\nBaltijos\njūrą“).\nSeni\nvenecijiečių\nžemėlapiai\nšiai jūrai skiria gerokai didesnį plotą, negu ji užima\nšiandien, be to, matoma daug pavyzdžių ir gretimose že\nmėse, kurios tarsi įrodo jos mažėjimą.
Jeronimas įtikino, kad tai apgavystė, sugriovė šventyklą, užpylė ugnį ir įvedė krikščioniškus papročius. Ke liaudamas toliau, atrado saulės garbintojus; jie ypač garbino didžiulį geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškiąs tas garbini mas, atsakė, kad seniau ištisus mėnesius nematydavo saulės, kadangi vienas galingas karalius pagrobęs ją laikė uždarytą tvirtame bokšte; tuomet vienas milžinas išgelbėjo saulę, šiuo didžiuliu kūju sudaužydamas bokštą ir išvaduotą saulę sugrą gaikštystė, o kadangi Gardino pavietas priklausė Trakų kunigaikš tystei, kuri buvo laikoma žemaitiška, tai jis turėjo apaštalauti Gardi no paviete, kur lietuviai gyvena, ir Trakų.