Norbertas Vėlius nurodytas ir redaktorių kolegijoje, ir kaip įvedamojo straipsnio autorius šiame „Lietuvių tautos istorijos“ leidime. Sutrumpinta forma „Vėlius N.“ kituose šaltiniuose vartojama bibliografinėse nuorodose į jo darbus apie baltų mitologiją.
Wilno, naktadem i drukiem\nA. Marcinowskicgo, 1835.\nR edaktorių kolegija:\nE. ALEKSANDRAVIČIUS, R. GRISKAITĖ, Z. KIAUPA,\nA. TYLA] N. VĖLIUS,! V. VISOCKAS\nDailininkas ALFONSAS ŽVILIUS\nIš lenkų ir lotynų kalbų vertė RIMANTAS JASAS\nSpecialioji redaktorė REDA GRIŠKAITĖ\nISBN 5-417-00765-Х\nISBN 5-417-00766-8\nVertimas, Rimantas Jasas, 1992, 1998\nĮvedamasis straipsnis,\nVytautas Berenis, 1992, 1998\nĮvedamasis straipsnis,\nNorbertas Vėlius, 1992, 1998\nĮvedamasis straipsnis, paaiškinimai,\npapildymų vertimas, Reda Griškaitė,
202 D. prophetissa — tai burtininkė, žynė, padedanti žmonėms; gydanti žmones\nar galvijus, spėjanti ateitį ir pan. J. Bretkūno ir M. Daukšos postilėse (1591 ir 1599)\nrašoma, kad žmonės sveikatos prašyti eina prie žynių. XVII a. 1-oje pusėje Įsrutiės ir\nkitose lietuviškose Rytprūsių apylinkėse buvę daug burtininkų (tiek vyrų, tiek moterų),\npas kuriuos žmonės miniomis plūsdavę (Vėlius N., Mitinės..., p. 233—252).
Wilno, naktadem i drukiem\nA. Marcinowskicgo, 1835.\nR edaktorių kolegija:\nE. ALEKSANDRAVIČIUS, R. GRISKAITĖ, Z. KIAUPA,\nA. TYLA] N. VĖLIUS,! V. VISOCKAS\nDailininkas ALFONSAS ŽVILIUS\nIš lenkų ir lotynų kalbų vertė RIMANTAS JASAS\nSpecialioji redaktorė REDA GRIŠKAITĖ\nISBN 5-417-00765-Х\nISBN 5-417-00766-8\nVertimas, Rimantas Jasas, 1992, 1998\nĮvedamasis straipsnis,\nVytautas Berenis, 1992, 1998\nĮvedamasis straipsnis,\nNorbertas Vėlius, 1992, 1998\nĮvedamasis straipsnis, paaiškinimai,\npapildymų vertimas, Reda Griškaitė,
Legendiniai kunigaikščiai sietini su žyniauti gebėjusių asmenų gimine (Vėlius N., Senovės baltų..., p. 226—229), ši tradicija, atrodo, išliko ir vėliau, tačiau kunigaikščių-vadų ir žynių funkcijos vis labiau diferencijavosi.
Legendiniai kunigaikščiai sietini su žyniauti gebėjusių asmenų gimine (Vėlius N., Senovės baltų..., p. 226—229), ši tradicija, atrodo, išliko ir vėliau, tačiau kunigaikščių-vadų ir žynių funkcijos vis labiau diferencijavosi.