22 Miechovita, Strijkovskis ir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakyda mi, esą žygio vadovavimas buvo pa vestas Konradui Valenrodui, kurį jau tuo metu vadina didžiuoju ma gistru, kai Konradas Valenrodas 1382 metais, sekmadienį prieš Šv.
22 Miechovita, Strijkovskis ir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakydami, esą žygio vadovavimas buvo pavestas Konradui Valenrodui, kurį jau tuo metu vadina didžiuoju magistru, kai Konradas Valenrodas 1382 metais, sekmadienį prieš Šv. Mykolą paskirtas Ordino didžiuoju maršalu, 1387 metais per Apreiškimo Marijai šventę tapo didžiuoju komtūru arba arkikomtūru, 1390 rugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro Konrado Ciolnerio fon Rotenšteino mirties, - ir didžiojo magistro vietininku, iki pat kapitulos suvažiavimo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrinktas didž. magistru; mirė 1393 m. liepos 25 d.
Tas pats pastebima lietuvių mitologijoje; šventi buvo ištisi miško plotai, kur stovėjo aukurai ir šventyklos, žinoma, visuomet prie upių, dažniausiai dviejų didesnių upių santakoje. Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose jokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukščius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasislėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekiojimo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir augalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir neliečiamais. Miechovita3 sako: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi, kad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys buvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė susukdavo kojas ir rankas“.