22 Miechovita, Strijkovskis ir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakyda mi, esą žygio vadovavimas buvo pa vestas Konradui Valenrodui, kurį jau tuo metu vadina didžiuoju ma gistru, kai Konradas Valenrodas 1382 metais, sekmadienį prieš Šv.
22\nMiechovita, Strijkovskis \nir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakyda\nmi, esą žygio vadovavimas buvo pa\nvestas Konradui Valenrodui, kurį \njau tuo metu vadina didžiuoju ma\ngistru, kai Konradas Valenrodas \n1382 metais, sekmadienį prieš Šv. \nMykolą paskirtas Ordino didžiuoju \nmaršalu, 1387 metais per Apreiški\nmo Marijai šventę tapo didžiuoju \nkomtūru arba arkikomtūru, 1390 \nrugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro \nKonrado Ciolnerio fon Rotenšteino \nmirties, - ir didžiojo magistro vieti\nninku, iki pat kapitulos suvažiavi\nmo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrink\ntas didž. magistru; mirė 1393 m. \nliepos 25 d.
Tas pats pastebima lietuvių mitologijoje; šventi buvo ištisi miško plotai, kur stovėjo aukurai ir šventyklos, žinoma, visuo met prie upių, dažniausiai dviejų didesnių upių santakoje. Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose jokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukš čius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasi slėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekioji mo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir augalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir nelie čiamais. Miechovita3 sako: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi, kad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys buvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė susukdavo kojas ir rankas“.