Motiejus Strijkovskis

PDF 129

13 Šv. Martyno bažnyčia jau XVI amžiuje buvo apleista ir sugriauta: mini apie tai ir pats Strijkovskįs savo kronikoje, p. 479: „Dabar, kaip matome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie Plikojo kalno puikaus pastato ir sugriuvusių skliautų žymės dunkso/' 14 Ne tik Šv.

PDF 125

tovė Laukai-kišas-upys, vėliau išvirto į Lukiškes. Strijkovskis klysta tvirtindamas, esą miškas lietuviškai vadinamas laukas ir nuo to žodžio paėjęs Lukiškių pavadinimas. 6 „Buvo dar didžiulė menė, arba šventovė, Antakalnyje, visų dievų, kuriuos Lietuva, apgauta šėtoniškų kerų, garbino; ten ketvirtadienio vakarais dvasininkai visada statydavo ir degindavo vaško žvakes/' Strijkovskis, Sk.

PDF 47

4-5 dešimtmečiai) įrašytas „Pasakojimas apie Podolę“ - plačiausiai kalbantis šaltinis šia tema. Istorinė tradicija (jai atstovauja M. Strijkovskis) teigia, kad Algirdas, sutelkęs savo lietuvių pajėgas, žygiuodamas Padniepre pro Kanevą, Čerkasus, ties Mėlynaisiais Vandenimis sumušęs totorius.

PDF 19

Sis tekstas rodo, jog tuo metu Rotundas Dusburgiečio rankraščio arba dar nebuvo turėjęs, arba jo plačiau nepanaudojo75. Jį gavęs perdavė M. Strijkovskiui. Sis Dusburgiečio nuorašą (apimantį įvykius iki 1326 m.) panaudojo savo 1582 m. Karaliaučiuje išspausdintoje Kronikoje76 — Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje, tuo įvesdamas Dusburgiečio kronikos faktus į lituanistinę istorinę literatūrą.

PDF 47

Apie jį kai kurių detalių, galbūt remdamasis istorine tradicija, dar pateikia xvi a. LDK karininkas, diplomatas, Lietuvos istorikas Motiejus Strijkovskis: „Algirdas išrikiavo savo pajėgas šešiais lenktais rikiuotės daliniais. Neišlaikę spaudimo totoriai bėgo“ žuvo daug murzy ir ulonų.

PDF 136

Prie Kauno su jais susijungė, be Žemai- 23 Strijkovskis apsirinka nurodydamas, esą Lankasteris, Anglijos karaliaus Henriko sūnus, su didžiulėmis anglų, škotų bei prancūzų ir 1.1, pajėgomis įsibrovė į Lietuvą. Nebuvo apie 1390 metus jokio Henriko Anglijos soste, o viešpatavo anuo tarpu Ričardas II, ir prie Vilniaus buvojo ne kas kitas, tik Henrikas Lankasteris, pirm Derbio grafas, vėliau žinomas kunigaikščio Herfordo vardu, Jono de Gando, Lankasterio kunigaikščio, Ričardo dėdės, sūnus.

PDF 125

tovė Laukai-kišas-upys, vėliau išvirto į Lukiškes. Strijkovskis klysta tvirtindamas, esą miškas lietuviškai vadinamas laukas ir nuo to žodžio paėjęs Lukiškių pavadinimas. 6 „Buvo dar didžiulė menė, arba šventovė, Antakalnyje, visų dievų, kuriuos Lietuva, apgauta šėtoniškų kerų, garbino; ten ketvirtadienio vakarais dvasininkai visada statydavo ir degindavo vaško žvakes/' Strijkovskis, Sk.

PDF 143

Šitaip Kryžiuočių ordino kruvina politika 34 Strijkovskis prie nukautų tos apsupties metu priskiria Narimantą, įdėdamas šį D 1 u g o š o prasimanytą pasakojimą: „Narimantas, Pinsko kunigaikštis, Jogailos tikras brolis, tuo metu, kai narsiai abi pilis su Lietuva ir Rusia gindamas ėjo į pagalbą nuo vienų prie kitų, buvo kažkokio vokiečio riterio, ne prasčioko, iš Vytauto pusės, iškviestas stoti vienas prieš vieną, o kai abu iš mūšio lauko atjoję į pievą narsiai sukryžiavo ietis, ir pats Narimantas, nuo žirgo nublokštas, buvo sučiuptas ir atvestas pas Vytautą, pastarasis aną be gailesčio įsakė už kojų ant vinkšnos šakos pakarti lankoje, tarp vokiečių patrankų ir šaudyklių, o patį mirtinai iš lanko paleista strėle pervėrė, pamindamas deramas pusbroliui, riteriui kunigaikščiui, priedermes/7 Knyga XIII, p. 455, Varš. leid. Tatai yra tiesiog pažodinis D1 ug o š o, Lib. X, p. 129 vertimas.

PDF 47

Istorinė tradicija (jai atstovauja M. Strijkovskis) teigia, kad Algirdas, sutelkęs savo lietuvių pajėgas, žygiuodamas Padniepre pro Kanevą, Čerkasus, ties Mėlynaisiais Vandenimis sumušęs totorius. Lietuvos kariuomenė buvo sudaryta iš Lietuvos valdovo Algirdo ir jo brolio Karijoto trijų sūnų - Karijotaičių vadovaujamų karių.

PDF 119

Nors Strijkovskis yra pasakęs, kad Gedimino palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti, betgi, žinodami apie Veliuonoje iki šiol esančią kapavietę Gedimino kalne, manytume greičiau jį esant čia palaidotą. Raudonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib.

PDF 135

22 Miechovita, Strijkovskis ir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakydami, esą žygio vadovavimas buvo pavestas Konradui Valenrodui, kurį jau tuo metu vadina didžiuoju magistru, kai Konradas Valenrodas 1382 metais, sekmadienį prieš Šv. Mykolą paskirtas Ordino didžiuoju maršalu, 1387 metais per Apreiškimo Marijai šventę tapo didžiuoju komtūru arba arkikomtūru, 1390 rugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro Konrado Ciolnerio fon Rotenšteino mirties, - ir didžiojo magistro vietininku, iki pat kapitulos suvažiavimo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrinktas didž. magistru; mirė 1393 m. liepos 25 d.

PDF 129

13 Šv. Martyno bažnyčia jau XVI amžiuje buvo apleista ir sugriauta: mini apie tai ir pats Strijkovskįs savo kronikoje, p. 479: „Dabar, kaip matome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie Plikojo kalno puikaus pastato ir sugriuvusių skliautų žymės dunkso/' 14 Ne tik Šv.

PDF 35

Lucko, Perejaslavlio kunigaikščiai, o Kijevo, Briansko - pabėgti). M. Strijkovskis (XVI a. antrojoje pusėje) papildė, kad mūšyje vykstant atkakliai kovai, Gediminas su dalimi karių smogė rusams iš šono, jų rikiuotę pralaužė ir priešą sumušė, priešas buvo priverstas bėgti.

PDF 136

Prie Kauno su jais susijungė, be Žemai- 23 Strijkovskis apsirinka nurodydamas, esą Lankasteris, Anglijos karaliaus Henriko sūnus, su didžiulėmis anglų, škotų bei prancūzų ir 1.1, pajėgomis įsibrovė į Lietuvą. Nebuvo apie 1390 metus jokio Henriko Anglijos soste, o viešpatavo anuo tarpu Ričardas II, ir prie Vilniaus buvojo ne kas kitas, tik Henrikas Lankasteris, pirm Derbio grafas, vėliau žinomas kunigaikščio Herfordo vardu, Jono de Gando, Lankasterio kunigaikščio, Ričardo dėdės, sūnus.

PDF 274

Stryjkowski M. Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiej Rusi. T. L—Warszawa, 1846.

PDF 119

Nors Strijkovskis yra pasakęs, kad Gedimino palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti, betgi, žinodami apie Veliuonoje iki šiol esančią kapavietę Gedimino kalne, manytume greičiau jį esant čia palaidotą. Raudonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib.

PDF 133

Vytautas, žlugus viltims, vėl buvo priverstas ieškoti 19 Visą tą pasakojimą perteikėme pagal vieną aprašymą, kuris yra S1 a p t. arch. fol. E., p. 54 ap. F o i g t a s, V, 534. Strijkovskis ir Koj e- 1 a v i č i u s apie tą gudrybę panašiai mena, pridurdami, kad Vytautas paleidęs gandą, esą atvykęs į Vilnių rengti savo sesers Ringailės vestuvių su Mazovijos kunigaikščiu Henriku iškilmių, kas panašiau į tiesą negu tai, apie ką bylojäma aukščiau nurodytame vokiečių aprašyme, esą turėjęs savo dukterį Sofiją ištekinti už Mazovijos didžiojo kunigaikščio. Jogaila tam pasipriešino, tad šia dingstimi negalima buvo į Vilnių vykti. Tie patys metraštininkai pasakoja, kad 300 vežimų, įvairios žvėrienos prikrauti, atvažiavę į miestą ir kad Vytauto bajorai suvažiavę į miestą iš įvairių pusių, bet vienas jų, matyt, išdavęs paslaptį, o apie Sudimantą nėra užsiminta.

PDF 135

22 Miechovita, Strijkovskis ir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakydami, esą žygio vadovavimas buvo pavestas Konradui Valenrodui, kurį jau tuo metu vadina didžiuoju magistru, kai Konradas Valenrodas 1382 metais, sekmadienį prieš Šv. Mykolą paskirtas Ordino didžiuoju maršalu, 1387 metais per Apreiškimo Marijai šventę tapo didžiuoju komtūru arba arkikomtūru, 1390 rugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro Konrado Ciolnerio fon Rotenšteino mirties, - ir didžiojo magistro vietininku, iki pat kapitulos suvažiavimo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrinktas didž. magistru; mirė 1393 m. liepos 25 d.

PDF 274

Strikowski M. Kronika polska, litewska, żmodzka i wszystkiej Rusi.— Królewiec, 1582.

PDF 125

tovė Laukai-kišas-upys, vėliau išvirto į Lukiškes. Strijkovskis klysta tvirtindamas, esą miškas lietuviškai vadinamas laukas ir nuo to žodžio paėjęs Lukiškių pavadinimas. 6 „Buvo dar didžiulė menė, arba šventovė, Antakalnyje, visų dievų, kuriuos Lietuva, apgauta šėtoniškų kerų, garbino; ten ketvirtadienio vakarais dvasininkai visada statydavo ir degindavo vaško žvakes/' Strijkovskis, Sk.

PDF 272

Altana buvo tikrasis Adytum, joje visuomet turėjo būti ne tik Perkūnas, bet ir daugiau stabų. Iš Strijkovskio paliudijimų žinome, kad Vilniaus Antakalnyje buvo šventykla, dengta stogu, paskirta visiems dievams. Matyt, tai buvo lietuvių panteonas.

PDF 217

Kronikos vienur rašė, kad romėnai arba kurie nors panašūs į juos piliečiai atvykę į Lietuvą apie 48 metus prieš Kristų, kitur - 57 metais po Kristaus, trečiur - tos pačios eros 401 metais. Strijkovskis, savo papratimu nesileisdamas į jokią kritiką, naiviai deda ištraukas iš anuomet jam žinomų kronikų, kurių gana daug turėjo rankose, arba semiasi žinių iš vietos padavimų. Naujoviški istorijos tyrėjai, paviršutiniškai traktuodami dalyką ir pasisavindami tariamą kritikos teisę, paskelbė Palemoną gryna pasaka.

PDF 220

Lietuvoje gyveno panašiai besivadinanti bajorų giminė; turim rankoje laišką, rašytą pereito amžiaus viduryje, su Kazimiero Nemunavičiaus (Niemonowicz) parašu. Matyti, kad ta pavardė yra kilusi iš Nemuno pavadinimo, kaip Piotrowicz, tai yra Petro sūnus, iš Petro. Strijkovskis senojoje Lietuvos istorijos dalyje tarp lietuvių didikų randa Montvilos sūnų, Palemono vaikų vaikaitį, vardu Nemunas.

PDF 319

Išpažintis Prie apeigų, atliekamų per atnašavimą, dar priklauso išpažintis. Strijkovskis, įsitikinęs, kad lietuviai atlikdavo išpažintį, rašo apie tai 147 puslapyje, remdamasis senųjų kronikininkų pranešimais ir savo paties duomenimis. Kronikininkas Grunau pasakoja, kad buvęs toje išpažintyje, kai atsitiktinai patekęs į kaimą, į ožio aukojimą.

PDF 326

Paskui viename iš namų jos randa paruoštas vaišes; ten susirinkęs jaunimas ilgai linksminasi. Strijkovskis, savo akimis matęs tą nykstančią šventę, piešia mums senovinių apeigų vaizdą. Jis pasakoja, kad tuo metų laiku būdavo atnašaujamos aukos pirmaeiliams dievams, o ypač Pergrubei, lietuvių Florai.

PDF 335

Šitie pastebėjimai rodo, kad ši šventė su šiek tiek skirtingomis apeigomis ir aukomis buvo švenčiama ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Lietuvos Rusioje. 334 ## Puslapis 334 Didžioji šventė Rugsėjo mėnesį, visai pabaigus laukų darbus, dievo Žemininko garbei buvo švenčiama ši šventė, kurią Strijkovskis vadina žymiausia. Jos metu būdavo aukojama daugybė naminių gyvulių, patinų ir patelių, todėl reikia spėti, kad aukas gaudavo visi dievai ir deivės, o tai reiškia, kad aukų ir vaišių turtingumu viršydavo visas kitas metines šventes.

PDF 335

Tą patį daro su gėrimais ir pakartoja užkalbėjimą. Linksmai vaišindamiesi, dainuoja, pučia ilgus trimitus; tai trunka visą naktį be pertrūkio. Strijkovskis sakosi buvęs tų liaudyje dar išlikusių aukojimų liudytojas, tačiau nemini, ar būdavo deginamos kokios nors gyvulių dalys; turbūt dėl to, kad tai jau vyko krikščionybės laikais, tad nebedrįsdavo atlikti tų iškilmingų apeigų, kurios seniau vykdavo šventykloje, kai žynių vaidmuo dar buvo pats didžiausias.

PDF 338

13 13 Džami - persiškai - paveikslėliai. 337 ## Puslapis 337 Strijkovskis apibūdina šios šventės pradžią - kad ji pradėta švęsti visai neseniai; tai gali būti tikras dalykas, nes Prūsijos ir Livonijos kronikose apie ją neradome jokios užuominos. Mūsų istorikas pasakoja, kad žemaičiai pradėję švęsti Ilges dėl tokios priežasties.

PDF 91

Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo suasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų aukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skirtingais mitais. Viršaitis (Wirszajtos) Šio dievo stabas buvo senojoje Romovės šventykloje, jis buvo labai gerbiamas. Dievas globojo namus, visokį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei namų gyvulius, - taip mano Strijkovskis.

PDF 96

Kovas (Kawas) Karo dievas. Lietuviai kovu (Kawas) vadina mėnesį, kurį ir romėnai buvo paskyrę dievui Marsui. Norint apibūdinti kariškos laikysenos ir išvaizdos žmogų, lietuviškai sakoma: Kawinga Kartu - kariškas veidas. Žodis Kawa reiškia mūšįs arba karišką kovą. Strijkovskis tą dievą vadina Chaurirari; kai kuriose tarmėse Chaulas, tiksliau Kaulas, reiškia kaulą, todėl kronikoje gali būti klaida - turėjo būti Chauiyrari arba Chaufyares.

PDF 126

Pilvytė yra originalus lietuviškas pavaclin imas. Pilwis iš tikrųjų reiškia storulį, perkeltine prasme - turčių. Iš čia Pilwitos, kaip vadina Strijkovskis, arba Pilwite, reiškia turto deivę.

PDF 155

Aukuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės liekanas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pusę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.

PDF 163

Pasak Strijkovskio, senovės laikais kelių dievaičiui aukodavo baltas vištas. Aukoj antys ir besimeldžiantys būdavo tarytum pasirengę į kelią: laikydavo rankoje lazdas, susijuosdavo, apsiaudavo ir apsirengdavo kaip į kelionę. Prašydavo dievaičio laimingos kelionės ir sugrįžti į namus.

PDF 172

Paukštinis (Swieczpa uksztynis) Dievaitis - visų rūšių paukščių, naminių ir laukinių, valdovas. Nuolat aukų jam neaukota, nes jį patį laikė skraidančiu dievaičiu. Strijkovskis jį vadina Swieczpunscynis; tai tikriausiai yra rašybos ar spaudos riktas.

PDF 179

Atnašaudavo alaus, duonos ir įvairių valgių, kuriuos padėdavo nakčiai po alyvų krūmais. Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajorai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius.

PDF 180

Kitose vietose vadinosi pursčiai (Puršcie). Netoli Lydos yra taip vadinamas palivarkas. Romėnų mitologijoje panašūs dievaičiai buvo vadinami Purs; Strijkovskis juos vadina taip pat pigmėjais17.

PDF 335

Tą patį daro su gėrimais ir pakartoja užkalbėjimą. Linksmai vaišindamiesi, dainuoja, pučia ilgus trimitus; tai trunka visą naktį be pertrūkio. Strijkovskis sakosi buvęs tų liaudyje dar išlikusių aukojimų liudytojas, tačiau nemini, ar būdavo deginamos kokios nors gyvulių dalys; turbūt dėl to, kad tai jau vyko krikščionybės laikais, tad nebedrįsdavo atlikti tų iškilmingų apeigų, kurios seniau vykdavo šventykloje, kai žynių vaidmuo dar buvo pats didžiausias.

PDF 91

Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo suasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų aukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skirtingais mitais. Viršaitis (Wirszajtos) Šio dievo stabas buvo senojoje Romovės šventykloje, jis buvo labai gerbiamas. Dievas globojo namus, visokį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei namų gyvulius, - taip mano Strijkovskis.

PDF 217

Kronikos vienur rašė, kad romėnai arba kurie nors panašūs į juos piliečiai atvykę į Lietuvą apie 48 metus prieš Kristų, kitur - 57 metais po Kristaus, trečiur - tos pačios eros 401 metais. Strijkovskis, savo papratimu nesileisdamas į jokią kritiką, naiviai deda ištraukas iš anuomet jam žinomų kronikų, kurių gana daug turėjo rankose, arba semiasi žinių iš vietos padavimų. Naujoviški istorijos tyrėjai, paviršutiniškai traktuodami dalyką ir pasisavindami tariamą kritikos teisę, paskelbė Palemoną gryna pasaka.

PDF 220

Lietuvoje gyveno panašiai besivadinanti bajorų giminė; turim rankoje laišką, rašytą pereito amžiaus viduryje, su Kazimiero Nemunavičiaus (Niemonowicz) parašu. Matyti, kad ta pavardė yra kilusi iš Nemuno pavadinimo, kaip Piotrowicz, tai yra Petro sūnus, iš Petro. Strijkovskis senojoje Lietuvos istorijos dalyje tarp lietuvių didikų randa Montvilos sūnų, Palemono vaikų vaikaitį, vardu Nemunas.

PDF 235

ALYVA, Sambe . Anot aiškaus Strijkovskio liudijimo, tas medis pirmavo tarp kitų šventųjų. Mat po jo kelmu gyvenąs dievaitis Pušaitis su savo barstukų kariuomene.

PDF 244

Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz­ 243 ## Puslapis 243 duotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno šventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Tačiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.

PDF 261

Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų statymas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovaičio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio, milžino išvaizdos.

PDF 267

Plačios lygumos, užliejamos dviejų upių, viduryje augo stebuklingas, žiemą vasarą žaliuojantis, neišmatuojamo storio ir aukščio ąžuolas. Medį supo šešiakampis mūrinis aptvaras, kadangi Strijkovskis suskaičiuoja šešis šventyklos kampus7. Arčiausia ąžuolo buvo užpakalinė siena.

PDF 403

402 ## Puslapis 402 tuviai juos nešiodavosi kaip signetes; mirus tėvui, ta pačia Signete dažnai naudodavosi sūnus ir jo įpėdiniai, jeigu kuriam nors neateidavo į galvą savo signetėje išraižyti ką nors kita. Vis dėlto kai kurios giminės, kaip teigia Strijkovskis, turėjo tikrus savo herbus; dalinių kunigaikščių giminė naudojosi Hipokentauro, Stulpų, Rožės, Vyčio herbais. Kartais didieji kunigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302 metais Gediminas davė Krunevičiui10.

PDF 431

Jau ir šiaip žinome, ir anksčiau sakėme, kad kažką panašaus turėjo ir stabmeldžiai lietuviai. Pono Rėzos8 8 Beje, daugiau už kitus Prūsijos ir Livonijos kronikininkus apie tai rašo Strijkovskis, kadangi jis turėjo rankose istorijos šaltinius, kuriuose buvo žinomos tos ilgiausiai Lietuvoje gyvavusios aukštos pareigos ir todėl jie galėjo suteikti daugiau smulkesnių žinių. 430 ## Puslapis 430 tyrimai patvirtina, kad ir lietuvių įsakymų leidžiamoji vyresnybė siųsdavo lazdas, kurios viršuje sukreivintos tokiu būdu , koks iki šiol tebegyvuoja Prūsų Lietuvos kaimuose.

PDF 30

Baigtos istorijos negalime rasti1; kronikos ir istorijos žinių rinkiniai, pasirodę vos nuotrupomis, tik tikslina padavimų ir raštų minimas žinias, kad būta ir plačiau išdėstytų dalykų. Iš visų spausdintų verčiausias yra vienas Strijkovskis**, po to — prūsų ir Livonijos kronikininkai. Nepaneigiama tiesa tai, kad šis istorikas būtų buvęs laimingesnis, jei būtų panorėjęs apsiriboti tik senienų ir rankraščių, kurių daugelį turėjo po ranka, rinkėjo šlove; bet, nelaimei, jis įsigeidė istorijos, suskirstytos į knygas ir skyrius, kurių priekyje įdėtų savo rėmėjų vardus.

PDF 30

Užsikrovęs šią ne pagal savo jėgas naštą, mūsų garbingasis pirmtakas skubėjo be menkiausios kritikos, be atsargumo su datomis, palyginimo, dalyko nagrinėjimo, ir skubėjo pagrįstai: jau nedaug metų jam buvo skirta gyventi. Tačiau jis nesuskubo įgyvendinti visų savo ketinimų. Iš tikrųjų jis negailėjo darbo, bet nemokėjo juo laimingai naudotis.

PDF 119

115 Strijkovskis savo amžiuje dar girdėjo apie likučius išsklaidytų jotvingių1, veikiausiai paimtų į nelaisvę ir apgyvendintų prie Lietuvos Naugarduko, Raigardo, Ins- 1 Stryjkomski. S. 181. 121 ## Puslapis 119 terburgo, Kurše, Livonijoje, net Didžiojo Naugardo kraštuose, kur juos vadino igovėnais.

PDF 68-69

Šią teisinę ir politinę situaciją keitė LDK elito lenkėjimas. Nors egzistavo rusėniškasis, lotyniškasis ir lietuviškasis kalbiniai kultūros modeliai, vis labiau plito lenkiškasis, kurį skatino integraciniai procesai viešajame gyvenime. Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo 1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajorijos knyga. Lietuvos lenkėjimo procesas yra vienas svarbiausių Baroko

PDF 155

Pagal dabartinius tyrimus toji vieta vadinasi Raksztis Szwiestas Bintias, dieviškosios Birutės kapas, kurio šventumui pažymėti ten visuomet stovi medinis kryžius. Jis yra ant gana aukšto kalno, matomas toli iš jūros. Lietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patikslina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Praurimės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidilučių. Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams.

PDF 170

varbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo 1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine knyga Lietuvos bajorijai Baroko epochoje. Kad i